Jau praeitą kartą turėjau progą atkreipti dėmesį į tai, kad Lietuvoje atgimsta ir didina apsukas naujosios konfigūracijos marksizmas, dabar dėmesį fokusuojantis į užduotį išlaisvinti engiamas homoseksualių žmonių mases.
Kadangi naujojo marksizmo pajėgos šiandien telkiasi kelių universitetų prieigose, praeitą kartą tokio tipo marksizmą pavadinau akademiniu pagal formą, o, iš kitos pusės, kumetynų marksizmu pagal turinį dėl čia plėtojamo diskurso neišradingumo ir skurdumo. Tačiau jeigu sakote, kad kumetyno, kaip istoriškai ribotos kolektyvinio ūkininkavimo formos, žmonės yra niekuo dėti, pavadinkime universitetų terpėje užgimstantį lobistinį progresyvizmo judėjimą, pažangą apibrėžiantį pagal seksualinių mažumų labai siaurų įnorių išlaisvinimo laipsnį, humetynu, – juolab kad homoseksualizmas šiandien yra viešai atpažįstamas ne tik pagal savo ideologines nuostatas, bet ir kaip galios akumuliavimo centras, jėga siekiantis įtvirtinti savo pasirinkimus, yra savotiška socialinio perversmo mobilizacinė kariuomenė, iki dantų apsiginklavęs legionas.
Šįkart nesigilinsiu į labai dirginančią problemėlę arba greičiau nesu toks protingas, kad galėčiau jau dabar pateikti įtikinamą atsakymą į klausimą – ar yra galutinis tokios galios telkimosi užsakovas, paskutinis naudos apturėtojas, negaliu įžiūrėti ir to, kokiais pozityviais tikslais yra grindžiamas humetyno judėjimas, gerai suprantant, kad seksualinių mažumų interesų demonstratyvus išstatymas į priekį čia greičiausiai yra maskuojamasis manevras, tačiau negatyvus tokios veiklos rezultatas prasikiša labai akivaizdžiai – humetynas telkia sąjungininkus ir siekia mobilizuoti visuomenę savo naudai naikindamas nacionalinio valstybingumo idėją, pradėdamas nematytą ir dar niekados neregėtą kovą prieš lietuvybę apskritai, iki kraštutinės ribos nususindamas demokratijos sampratą ir, kas be ko, bandydamas dekonstruoti tradicinę šeimą, nepriklausomos Lietuvos valstybės stiprybės ir gyvybingumo svarbiausią laidininką.
Humetynas siekia nustelbti žmogaus sąmonės reljefiškumą, paverčiant ją lygiai tokia pat apvalia kaip nuspardytas kamuolys, desperatiškai stengiasi praplėsti savo socialinę bazę, naikindamas savimonės apraiškas visuomenėje ir tuo pačiu bandydamas užsitikrinti bežadės minios palaikymą .
Kita gundymo taktika čia dar yra nežmogiško konformizmo užveisimas, visiškas proto ir sąžinės pažeminimas.
Jau turėjau progą pacituoti VDU Teisės fakulteto dekano Žalimo ištarą, kad esą tradicinis požiūris į šeimą yra nacistinis požiūris. Dar įdomiau, kad tas pats dekanas Žalimas, kritikuodamas rengiamą Civilinės sąjungos įstatymą dėl jo tariamo kompromisinio pobūdžio, vis tik pripažįsta jo reikalingumą kaip tą pagrindą, kuris, priėmus tokį įstatymą, leis kreiptis į europines teismines institucijas, siekiant homoseksualių žmonių pageidavimų tenkinimą praplėsti iki šeimos statuso jiems suteikimo ir įsivaikinimo teisės užtikrinimo.
Taigi, kaip matome, dabar rengiamas įstatymas yra suprantamas kaip savotiškas Trojos arklys, kurio viduriuose slepiasi tikrojo užpuolimo pajėgos, o buvęs Konstitucinio teismo pirmininkas, dabar Teisės fakulteto dekano pareigas einantis Lietuvos pilietis, nejaučia jokio konfūzo, skatindamas skųsti Lietuvos valstybę bendraeuropinėms institucijoms, apdairiai raginantis iš anksto išsiugdyti skundiko mentalitetą.
Kaip atrodo bent man, būtent čia yra pakastas šuo, nes homoseksualių porų siekiama įsivaikinimo teisė ir yra ta jų įsivaizduojama teisių teisė, šalia kurios visa kita yra tik dirbtinai forsuojamas triukšmas ir akių muilinimas. Kaip jau žinome, humetyno šūkis vidiniam vartojimui skelbia: ne daugintis, o dalintis, – mums maloningai paliekant teisę daugintis, o jiems – teisę pasidalinti mūsų vaikus.
Iš pažiūros atrodo, kad kažką panašaus kliedi ir toks Arkadijus Vinokuras sakydama, kad tradicinės šeimos vertybių puoselėjimo kontekste paprastai pasidaugina profašistinės nuotaikos.
Tiesą sakant, Vinokuras, kaip atrodo, yra paskutinis mūsų padangėje nuomonių reiškėjas, kuris dar vartoja iki skutų išdėvėtą neįcentrintame žodžių vartojime ir dėl to šleikštulį jau dėl bemintiškumo keliantį terminą „homofobas“, tačiau aš jo nepriskirčiau prie humetyno legiono pajėgų dėl to, kad antilietuviški išpuoliai, sionistiniai užkeikimai ir vadinamosios homoseksualų šeimos aukštinimas čia pasiekia tokį kraštutinį karikatūrinio sutirštinimo lygį, kad tai apverčia prasmę, daro jo kalbėjimą panašų į apsimestinį radikalaus islamisto postringavimą, siekiant sukompromituoti patriotiškai nusiteikusio žydo vertybes per sukarikatūrinimą ir tautinio egoizmo hiperbolizavimą. Taigi dabar tarsi pradedu po truputėlį suprasti ir tai – kodėl Vinokuro pirmiausiai baidosi padorūs žydai. Kita vertus, radikalaus islamisto pagal intencijas ištaros taip pat yra menka dovanėlė.
Net jeigu Lietuva galiausiai liktų vienintelė pasaulyje šalimi, nenugalėta humetyno, tuo didesnė garbė būtų tokiai išmintį išsaugojusiai Lietuvai, ar ne?
