Ką tik Šimonytė savo išplėstiniame interviu Bruveriui pirmiausiai pabandė papasakoti apie tai, kad Žemaitaitis baisiai ir be perstojo meluoja, jog prezidentas Nausėda tai suprato tik dabar, kai tonomis gaminamas Žemaitaičio melas palietė prezidento interesus, o šalies vadovo užuominos, kad neva prieš ši meluojantį politiką reikia griebtis teisinio persekiojimo, apsunkina teisėsaugos institucijų iniciatyvas teisiškai įvertinti politiko veiksmus ir kalbas, nes dabar anam atsiranda galimybė apsimesti politinio persekiojimo auka. Tiesą sakant, lygiai tą patį kalbėjau aš pats prieš keletą dienų, pripažindamas, kad Žemaitaitis meluoja susiriesdamas, o prezidentas Nausėda, nesuvaldęs savo susierzinimo, padovanojo kozirį Žemaitaičiui, kurį politikas neabejotinai su trenksmu anksčiau ar vėliau panaudos, ištraukdamas politinio persekiojimo kortą.
Žinia, tokie pastebėjimai nėra nei mano nei juolab Šimonytės giluminės įžvalgos, tai, kaip mėgdavo anksčiau dažnai kartoti Vytautas Landsbergis, turėtų būti aišku net ir arkliui, o Šimonytė, net jeigu buvusios premjerės ir nesieja jokie giminystės ryšiai su Landsbergio arkliu, visados žino kažką daugiau nei eilinis arkliagalvis.
Ta pati Šimonytė sako, kad Žemaitaičio melas yra be ribų. Čia jau norėčiau įsiterpti ir patikslinti, kad net tokiu atveju, kai Žemaitaičio melas gali sukelti politinę audrą stiklinėje, toks melas yra išmatuojamas seismografiškai arba sociologiškai, o štai tos pačios Šimonytės melas yra labiau giluminio, įgyjančio ontologinius parametrus melo rūšis, kai meluojama savimi pačiu, savo buvimu, statusu, būties degradacija ir nuosmukiu, o tokioje situacijoje išmatuoti kiekybiškai ir nubrėžti melo ribas yra nepalyginamai sunkiau nei anksčiau aptartu atveju. Vienas dalykas, kai tiesa yra suprantama kaip minties atitikimas tikrovei (klasikinė tiesos apibrėžtis skelbia: veritas est adeaquatio intellectus ad rem), o melas atpažįstamas kaip minties (žodžio) prasilenkimas su tikrove, kitas atvejis, kai daiktas yra melagingas, netikras savo prigimtimi ir gali mus apgauti dėl išorinio panašumo į tikrus daiktas, pavyzdžiui, konstatuojant faktą, kad auksas buvo netikras.
Jau esu ne kartą pastebėjęs, kad labiausiai bent mane stebinantis dalykas Šimonytės saviraiškoje buvo anosios patikinimai, kad ji „yra ne tokia“, kad kas ne kas, o ji niekados taip nesielgia, jūs neva visi tai gerai žinote (aš to niekados nežinojau ir nesužinosiu), drauge be užsitęsusios pauzės tą juodojo muliažo, nuo kurio buvo demonstratyviai atsiribojama, formą užpildydama dvigubai nuodingesniu, savosios esybės syvais prisodrintu turiniu, tapdama „tokia“ kvadratu.
Kraupus ontologinių implikacijų Šimonytės melas yra jau tai, kad premjero postą užėmė žmogus, kuriam lietuvių tautos interesai, apskritai lietuvybės puoselėjimo uždaviniai buvo paskutinėje vietoje, jeigu ne baisiu alergenu, neapykantą žadinančiu dirgikliu.
Kuo politikoje skirias sociologinis melas nuo nepakeliamo būties lengvumo melo – ne taip ir sunku bus pastebėti, nepabijojus įsivaizduoti, kad Žemaitaičio melas gali pakenkti ar nepakenkti prezidentui Nausėdai didesniu ar mažesniu laipsniu, o „ne tokia“, niekuo dėta Šimonytė su kriminalinės gaujos pagalba bandė sumedžioti prezidentą kaip miške užspeistą žvėrį, nuvilkti jo brangų kailį, kai net asilui tapo aišku, kad medžioklė be taisyklių andai buvo surengta, siekiant atlaisvinti gražuolei medžioklei kelią į prezidento postą.
Dar daugiau, – Šimonytė sako, kad Paluckas dabar bendrauja su prezidentu be skrupulų, kai ji, priešingai, savo laiku bendravo su skrupulais.
Taigi, pasakykite man, ar „Šimonytės skrupulai“ yra kažkoks nuodingas preparatas, leidžiantis pabandyti sumedžioti prezidentą, užberiant nuodų jam ant uodegos, įtaisas, padedantis prakiurdinti ir nustekenti būtį, ar, tarkime, paslaptingas keltuvas, įgalinantis pakeisti Lietuvos gyventojų sudėtį, vietoj autochtonų lietuvių apgyvendinant čia svetimšales gentis?..
Varge, varge. Atrodo, suaugę vyrai, kai kas, sprendžiant iš kalbėsenos, jau ir pensininkai, o dabar rungiatės, kas šmaikštesnį įžeidimą sugalvos, kaip kokie šeštokai. Žiūrėkit, diedukai, jums seniai nebe 12 metų, tai ir nedarykit sau sarmatos. Jei sakot, kad citata iš Biblijos, tai prieš sakydami, per biblija.lt paiešką pažiūrėkit, ar tikrai taip yra. Jei ką nors lotyniškai cituojat, tai per Google paieškokit, kad visos raidės iš eilės eitų. Paauglystė jau baigėsi. Ir rusicizmų nebevartokit, nes Lietuva laisva jau 35 metus, Brežnevas seniai numiręs.
Atsakymo pateikti neleido.
Vaje vaje
S.Freudas pasakoja, kad kai kurie žmonės dar kūdikystėje visam gyvenimui užstringa ( tai pavadinama fiksacija) analinėje išsivystymo stadijoje, kai vaikelis labiausiai domisi savo ekskrementais, o suaugusiųjų pasaulyje tokie užstrigėliai neva yra atpažįstami dėl jų maniakiško pedantiškumo ir smulkmeniškumo, užknisančio aplinkinius. Neturiu geresnio pavyzdžio aptarto atvejo įvaizdinimui kaip tamstos, puolančio pikdžiugiškai komentuoti vienos raidės susikeitimo korektūros klaidos kaip pasaulinio įvykio, tipažas.
S.Freudas pasakoja, kad kai kurie žmonės dar kūdikystėje visam gyvenimui užstringa ( tai pavadinama fiksacija) analinėje išsivystymo stadijoje, kai vaikelis labiausiai domisi savo ekskrementais, o suaugusiųjų pasaulyje tokie užstrigėliai neva yra atpažįstami dėl jų maniakiško pedantiškumo ir smulkmeniškumo, užknisančio aplinkinius. Neturiu geresnio pavyzdžio aptarto atvejo įvaizdinimui kaip tamstos, puolančio pikdžiugiškai komentuoti vienos raidės susikeitimo korektūros klaidos kaip pasaulinio įvykio, tipažas. Lengvai įsivaizduoju, kad aplink tamstą realiame gyvenime tuštuma plečiasi pagreitintu tempu pagal dar Sauliaus Tomo Kondroto aprašytą principą „Antanai, aš už tavęs netekėsiu“, todėl, ieškodamas terpės savo užstrigusio entuziazmo pritaikymui, bandote persikelti ir įsikurti virtualioje erdvėje. Visgi geriau jau eitumėte nuosavo kiemo šluoti, Antanai, nes čia, labai jau švelniai tariant, savo intelektiniais turtais nenustebinote…
„Kraupus ontologinių implikacijų Šimonytės melas”… Man atrodo, kad Šimonytė niekur nemelavo.
Pas psichiatra uzeik. Kol nevelu
Nejuokinkit, tik pamanykit, Šimonytė prezidento rinkimuose „medžiojo” Nausėdą…
Atvirkščiai, Šimonytė prezidento rinkimuose padarydama užtvarą padėjo Nausėdai pelnyti lengvus taškus. Tokia ir buvo jos paskirtis rinkimuose. Visi ją keliantys antrą kartą puikiai žinojo, kad Šimonytė neturi jokių šansų, o naudos sistemai gali duoti kitaip.
Jeigu būtų pavykę pašalinti Nausėdą arba bent rimtai jį sukompromituoti, Šimonytė būtų apturėjusi visus šansus. Tai – faktas. Kartais gyvenimas savo netikėtumais išties pranoksta net sąmokslo teorijos sudėtingai sudėliotas prielaidas, tačiau aptariamu atveju, kaip atrodo bent man, didesnės paslapties nebuvo, nes siužetas čia plėtojosi pagal pigiausią gyvuliško valdžios troškimo logiką, siekiant sužlugdyti arba sumedžioti konkurentą. Kas be ko, politika apskritai yra nešvari virtuvė, tačiau vadinamųjų konservatorių politinė virtuvė minimu laikotarpiu jau priminė skerdyklą…
Dovydo Pancerovo, davusio pirminį postūmį šios istorijos užgimimui, viena knyga taip ir vadinasi – „ Medžiojant tėvą”. 🙂
Sukame ratą. Kitas klausimas: buhalterija. Kas gali būti geriau už Lietuvą?
Matau, valdžia jau turi teisingą atsakymą. Žinoma! Tai UAB „Praskolinta Lietuva“!
Specialiąja liudytoja kviečiama buvusi premjerė, kandidatė į Lietuvos prezidentus.
Ingrida, kur buvote ir ką veikėte nuo 2019 metų pabaigos, kai valstybės skola siekė 17,5 mlrd. eurų iki 2024 metų pabaigos, kai skola išaugo iki 30 mlrd. eurų?
Ingrida (išdidžiai): patys suprantat, pučiasi biurokratinis aparatas, didėja grobstymai, negi iš savo kišenės dengsiu?
Statymai dvigubėja, ponai prisiekusieji. Įsiskolinimą paskirstom kiekvienam Lietuvos piliečiui… 30 mlrd. dalinam iš gyventojų skaičiaus… ir gaunam… ~10 500 eurų. Gyvenimo gerovės valstybėje kaina.
„veritas est adeaquatio intellectus ad rem“
Turėjo būti „adaequatio“. Nesupykit, p. Edvardai 🙂
p. Edvardas ankstesniame straipsnyje savo komentare tau pasakė – prie autoriaus ” baigti seksualiai priekabiauti”… O tu vis tiek, kaip koks paršas, brauniesi prie p. Edvardo, kartu ” lytiškai pakaifuoti”….
Geras psichiatras neabejotinai diagnozuotų, kad Skaitytojas turi didesnį ar mažesnį psichikos nukrypimą.
Aš dar duočiau Skaitytojui gerą patarimą, nueiti didmiesty kokią 1 val. nakties į naktinį klubą ir ten taisyti įkaušusių jaunuolių kalbą. Ten tikrai Skaitytojas būtų deramai suprastas ir išklausytas.