Edvardas Čiuldė. I. Šimonytė meluoja geriau

Ką tik Šimonytė savo išplėstiniame interviu Bruveriui pirmiausiai pabandė papasakoti apie tai, kad Žemaitaitis baisiai ir be perstojo meluoja, jog prezidentas Nausėda tai suprato tik dabar, kai tonomis gaminamas Žemaitaičio melas palietė prezidento interesus, o šalies vadovo užuominos, kad neva prieš ši meluojantį politiką reikia griebtis teisinio persekiojimo, apsunkina teisėsaugos institucijų iniciatyvas teisiškai įvertinti politiko veiksmus ir kalbas, nes dabar anam atsiranda galimybė apsimesti politinio persekiojimo auka. Tiesą sakant, lygiai tą patį kalbėjau aš pats prieš keletą dienų, pripažindamas, kad Žemaitaitis meluoja susiriesdamas, o prezidentas Nausėda, nesuvaldęs savo susierzinimo, padovanojo kozirį Žemaitaičiui, kurį politikas neabejotinai su trenksmu anksčiau ar vėliau panaudos, ištraukdamas politinio persekiojimo kortą.

Žinia, tokie pastebėjimai nėra nei mano nei juolab Šimonytės giluminės įžvalgos, tai, kaip mėgdavo anksčiau dažnai kartoti Vytautas Landsbergis, turėtų būti aišku net ir arkliui, o Šimonytė, net jeigu buvusios premjerės ir nesieja jokie giminystės ryšiai su Landsbergio arkliu, visados žino kažką daugiau nei eilinis arkliagalvis.

Ta pati Šimonytė sako, kad Žemaitaičio melas yra be ribų. Čia jau norėčiau įsiterpti ir patikslinti, kad net tokiu atveju, kai Žemaitaičio melas gali sukelti politinę audrą stiklinėje, toks melas yra išmatuojamas seismografiškai arba sociologiškai, o štai tos pačios Šimonytės melas yra labiau giluminio, įgyjančio ontologinius parametrus melo rūšis, kai meluojama savimi pačiu, savo buvimu, statusu, būties degradacija ir nuosmukiu, o tokioje situacijoje išmatuoti kiekybiškai ir nubrėžti melo ribas yra nepalyginamai sunkiau nei anksčiau aptartu atveju. Vienas dalykas, kai tiesa yra suprantama kaip minties atitikimas tikrovei (klasikinė tiesos apibrėžtis skelbia: veritas est adeaquatio intellectus ad rem), o melas atpažįstamas kaip minties (žodžio) prasilenkimas su tikrove, kitas atvejis, kai daiktas yra melagingas, netikras savo prigimtimi ir gali mus apgauti dėl išorinio panašumo į tikrus daiktas, pavyzdžiui, konstatuojant faktą, kad auksas buvo netikras.

Jau esu ne kartą pastebėjęs, kad labiausiai bent mane stebinantis dalykas Šimonytės saviraiškoje buvo anosios patikinimai, kad ji „yra ne tokia“, kad kas ne kas, o ji niekados taip nesielgia, jūs neva visi tai gerai žinote (aš to niekados nežinojau ir nesužinosiu), drauge be užsitęsusios pauzės tą juodojo muliažo, nuo kurio buvo demonstratyviai atsiribojama, formą užpildydama dvigubai nuodingesniu, savosios esybės syvais prisodrintu turiniu, tapdama „tokia“ kvadratu.

Kraupus ontologinių implikacijų Šimonytės melas yra jau tai, kad premjero postą užėmė žmogus, kuriam lietuvių tautos interesai, apskritai lietuvybės puoselėjimo uždaviniai buvo paskutinėje vietoje, jeigu ne baisiu alergenu, neapykantą žadinančiu dirgikliu.

Kuo politikoje skirias sociologinis melas nuo nepakeliamo būties lengvumo melo – ne taip ir sunku bus pastebėti, nepabijojus įsivaizduoti, kad Žemaitaičio melas gali pakenkti ar nepakenkti prezidentui Nausėdai didesniu ar mažesniu laipsniu, o „ne tokia“, niekuo dėta Šimonytė su kriminalinės gaujos pagalba bandė sumedžioti prezidentą kaip miške užspeistą žvėrį, nuvilkti jo brangų kailį, kai net asilui tapo aišku, kad medžioklė be taisyklių andai buvo surengta, siekiant atlaisvinti gražuolei medžioklei kelią į prezidento postą.

Dar daugiau, – Šimonytė sako, kad Paluckas dabar bendrauja su prezidentu be skrupulų, kai ji, priešingai, savo laiku bendravo su skrupulais.

Taigi, pasakykite man, ar „Šimonytės skrupulai“ yra kažkoks nuodingas preparatas, leidžiantis pabandyti sumedžioti prezidentą, užberiant nuodų jam ant uodegos, įtaisas, padedantis prakiurdinti ir nustekenti būtį, ar, tarkime, paslaptingas keltuvas, įgalinantis pakeisti Lietuvos gyventojų sudėtį, vietoj autochtonų lietuvių apgyvendinant čia svetimšales gentis?..