Net ir neturėdami prieš akis tikslaus apibrėžimo, vis tik imperiją dauguma iš mūsų tikriausiai panašiai suprantame kaip tokį valstybinės sąrangos politinį ir karinį darinį, kuris agresyviai plečia savo ribas, primeta nukariautojo valią nukariautų teritorijų gyventojams. Todėl imperijos sąrangoje paprastai labai ryški yra spindulingojo centro ir nuskurusių bei dažnai maištaujančių pakraščių takoskyra. Jeigu už paradigminį pavyzdį čia imsime Romos imperiją, tai imperijos centras, be visa ko kito, gali būti siejamas su aukštesnės kultūros idėja, neretai yra suprantamas kaip mesianistinių užmačių išvarža, kaip civilizuoto pasaulio ribų praplėtimo barbarų apsuptyje tvirtovė.
Jau yra pastebėta, kad neigiamas konotacijas su didėjančiu pagreičiu imperijos pavadinimas įgyja iškilus nacionalinės valstybės idėjai, prasidėjus nacionalinio išsilaisvinimo judėjimams. Kaip žinome, liūdną šlovę Rusijos imperija įgyja jau tada, kai yra pavadinama tautų kalėjimu.
Kas be ko, pagal šią analogija sovietų imperija teisėtai gali būti pavadinama tautų konclageriu su visiškai išskustomis žmogaus teisėmis. Rolandas Reiganas į apyvartą paleido blogio imperijos pavadinimą, kuris to meto Kremliui tiko kaip piršto dūris kiklopui akį, ir greitai prigijo sovietams dėl čia įsiteisėjusio žmogaus esmę nužmoginančio režimo.
Kita vertus, nežiūrint to, kas jau buvo pasakyta apie sovietus, neužmirškime, kad sovietija bent iš pradžių turėjo žmones telkusią komunizmo idėją, buvo ne šiaip ideologizuota šalis, bet tikra ideokratijos imperija. Žinoma, raudonajam Kremliaus režimui tai netrukdė išplėtoti imperialistinius instinktus, greičiau – atvirkščiai, nes imperialistinės užmačios ir nuodinga komunizmo iliuzija čia buvo skatinantys vienas kitą veiksniai, galiausia sudarė tą pačią amalgamą, kur tarpusavio sujungimo siūlių jau nebesimato.
Savo ruožtu tai pastebėjus, dar akivaizdžiau atsidengia Putino pastangų atkurti imperiją savitumas, nes šiuo atveju imperijos pateisinimui ir pasiteisinimui jau nelieka net ir labiausiai luošos idėjos, išaiškėjus, jog net ir bandytos įpiršti užuominos apie pasaulį gelbstintį stačiatikių bažnyčios dvasingumą yra tik kraupios karikatūros vediniai, velnio beždžione vadintinos Kirilo bažnyčios kruvinos grimasos.
Prie to, kas jau pasakyta, dar galima būtų pridurti, kad sovietija buvo prasilenkianti su laiku, kiekvienais metais vis labiau vėluojanti imperija, o Putinas su savo užmanymais yra iš tų, kurie pasensta dar motinos įsčiose, neužgimę.
Kadangi kalbėjome apie kolūkinę sovietinę imperiją, į atmintį atplaukia tų laikų anekdotinis pasakojimas, kaip įpusėjus žiemai kolūkio pirmininkas visuotiniame susirinkime praneša dvi naujienas, vieną – blogą, o kitą – gerą: bloga naujiena esą yra toji, kad valgyti jau nebeturime nieko, liko – tik mėšlas, o gera naujiena yra tai, kad, ko ne ko, o mėšlo turime daug, užtektinai.
Toks sugretinimas čia tinka, pratęsiant įvardytą tema toliau, nes iš tiesų iš savaime ydingos mūsų laikais imperijos idėjos Putino užmanymuose lieka tik mėšlas be jokio pridėtinė vertės, t. y. savitikslės žudynės, prievartavimai, plėšimai, nuodijimai, melas netinkantis net saviapgaulei, totalinė korupcija ir nužmogintos bendraminčių populiacijos kretinizmas net be tariamai aukštesnės idėjos. Tiesą sakant, toks išgrynintas nuodingas mėšlas netinka net imperijos atstatymo iliuzijos patręšimui, nes pakilusios srutos čia užlieja visą plotą iki horizonto be jokio likučio.
Štai vienas garsus politikas ir politologas po sočių pietų atsiraugėjęs ir užsirūkęs cigarą šalia sėdėjusiam klausytojui leptelėjo, kad Rusija be Ukrainos nustoja būti imperija ir geriausiu atveju lieka tik regioninė galia. Neatmesčiau ir tokios galimybės, kad siaurai dėmesį koncentruojantis Putinas šiuos pavėjui pasakytus žodžius suprato tiesiogiai, kaip sakoma, pažodžiui. Taigi, žmonės, garsus į aplinką skleiskite atsargiau, nes visados gali atsirasti maniakas, kuris jūsų nusiraugėjimą yra linkęs išsiversti į savo kalbą tiesiog pažodžiui!
Jau gerą dešimtmetį diskutuoju su Mindaugu Puidoku, kuris, jeigu neklystu, dar tais agresijos pradžios 2014 metais pirmą sykį pareiškė, kad neva Rusija be Ukrainos taptų kariniu požiūriu neapginta ir jau nebūtų vertinama kaip didžioji galybė arba imperija. Ar tai yra anksčiau pacituotos Zbignevo Bžezinskio atsitiktinės frazės dar liūdnesnė parafrazė? Kaip atrodo bent man, taip barškėdamas visa savo gražbylyste, M.Puidokas pardavinėja mėšlą, kuris netinka net musmirėms patręšti.
Ar jūsų aplinkoje, mielas skaitytojau, dar pasitaiko tokių mulkių, kurie galėtų patikėti, kad žudydama ir prievartaudama Ukrainos žmones, naikindama šalies infrastruktūrą, leidusi atsipalaiduoti iškrypėliškiems savo ordų kompleksams, Rusija tokiu būdu demonstruoja imperinę didybę?
Ką išties reiškia gluminantis išsireiškimas – „be Ukrainos, kurią siekiama sutrypti į kruviną purvą, Rusija lieka neapginta“?
Ar man ir tau, skaitytojau, reikia baisiai gąsdintis tokio Rusijos neapgintumo, bijant, kad neprisisapnuotų košmarai? Gal kas nors iš jūsų, atsibodus klausytis tokių dejonių, vardan šventos ramybės ims ir apgins vargšę Rusiją, a? Koks nors neapsikentęs doras žmogus!
Dar kvailiau skamba poringės apie būtinybę atstatyti dvipolį pasaulį, tarsi tik barbarų ordų įsiveržimai galėtų sukurti įtampos lauką, leidžiantį palaikyti civilizuoto pasaulio gyvybingumą.
Kaip jau yra pasakyta, praradus sugebėjimą žūtbūtinai kautis už savo laisvę, nepadės net barbarai…
