Edvardas Čiuldė. Ingrida Šimonytė apsisprendė kandidatuoti,- Mirtis visiems kalavijams!

Telegramų agentūros pranešė, kad Ingrida Šimonytė nutarė dalyvauti vidiniuose Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos rinkimuose dėl kandidatūros į LR prezidento postą, savo apsisprendimą paaiškinusi maždaug taip, kad esą norinti, jog nuosaikūs, proeuropietiškos dešinės Lietuvos piliečiai turėtų už ką įmesti balsą.

Kas be ko, I.Šimonytei pranešus apie ketinimus dalyvauti partijos rinkimuose dėl kandidatūros į LR prezidento postą, kiti konservatorių partijos pretendentai kandidatūras atsiėmė vieningu, iškart nuvilnijusiu šuoru, nelyg kas būtų burtų lazdele pamojęs. Galima pasakyti, kad įvyko atsisakymo sprinto lenktynės, kai buvo varžomasi dėl sekundės šimtųjų dalių ne juokais, o tarsi jau būtų lenktyniaujama su pačia mirtimi.

Kažkada Laurynas Kasčiūnas viešai buvo patikinęs, kad jeigu I.Šimonytė kandidatuotų į kokį nors renkamą postą, jis pirmasis atsiimtų savo kandidatūrą. Tačiau atsitiko didelė bėda, L.Kasčiūnas tą vakarą buvo ką tik grįžęs iš kelionės, nesunku įsivaizduoti, pavargęs ir dar truputėlį apdujęs nuo kelionės įspūdžių, taigi savo kandidatūros atsisakymo lenktynėse liko paskutinis. Sunku dabar net įsivaizduoti – kas jam gali nutikti…

Kažką tai labai skaudžiai primena, įtempęs atmintį iš visų jėgų bandau prisiminti – ką, tačiau prieš akis iškyla tik vienintelis esamai situacijai kongenialus vaizdinys, kai, virptelėjus Stalino ūsui, pakalikų armija puola į paniką…

Kaip tikriausiai ir dauguma kitų politinio proceso stebėtojų buvau įsitikinęs, kad premjerė I.Šimonytė tikrai dar karto nebandys laimės prezidento rinkimuose, nesiverš tapti tokiu pralaimėtoju LR prezidento rinkimuose, kuris, be visa ko kito, perduotų pralaimėjimo domino efektą partijos rinkimams į Seimą ir Europarlamentą.

O gal iš tiesų visus galimus racionalius paskaičiavimus nusvėrė I. Šimonytės pasiryžimas pasiaukoti dėl rinkėjų, siekiant suteikti jiems didesnį komfortą, kurį turėtų užtikrinti platesnė pasirinkimo galimybių skalė, a? Tokiu atveju, nori ar nenori, privalu paklausti – ogi kaip konservatorių vedlė supranta „nuosaikų, proeuropietiškos dešinės Lietuvos pilietį“, kuriam dedasi atstovaujanti ir dėl kurio yra pasiryžusi pasiaukoti, nebijodama net gėdingo pralaimėjimo.

Dvaro politologai, jeigu reikės, įrodys, kad višta kyla aukščiau už erelį,

Dvaro politologai, jeigu reikės, įrodys, kad višta kyla aukščiau už erelį, tačiau man tikrai yra nesuprantamas dalykas, ką I.Šimonytės vadeliojama valdančioji koalicija, nenukrypstamai sekanti mūsų dienų kanoninio neomarksizmo nubrėžtomis kelio gairėmis, turi bendro su dešiniąja politika?

O gal marksizmas mūsų dienomis įgyja kažkokius dešiniojo sparno požymius, kairumas (leftizmas) gali tapti dešiniuoju kairumu, pakitus daiktų prigimčiai, atsiranda medinė geležis ir pan?

Ar sakote, kokia ji marksistė, jeigu, drąsiai galime spėti, nėra skaičiusi nė vieno Karlo Markso veikalo? Tačiau leftistinė mūsų vartotojiškų laikų mąstysenos paradigma ir yra vadinama neomarksizmu, nes ji yra perimama ne tekstų skaitymo ar refleksijos, o pamėgdžiojimo ir aklo konjunktūros dėsnių išpažinimo keliu.

Kažkas iš dabartinės Lenkijos politinio elito tokį mūsų dienų neomarksizmą yra pavadinęs XXIa. maru. Tačiau jeigu leistumėte įsiterpti ir man, kukliam metraštininkui, sakyčiau, jog tokį minties sąmyšį, nepersistengiant jo sureikšminti, reikėtų vadinti ne maru, o gėdingu triperiu, taigi tokia nešvankia liga, kuri anksčiau ar vėliau turėtų praeiti, jeigu neleisime nesąmonėms užsisenėti.

Taigi ir I. Šimonytės koketavimas su Europos idėja, besidedant proeuropietiško rinkėjo atstove, išprovokuoja ne tiek pasipiktinimą, kiek graudulį, matant, kad šįkart žmogus kalba apie tai, ko neįstengia aprėpti savo vaizduotėje net su paslaugių padėjėjų ir milžiniškos kanceliarijos pagalba.

Mažiausiai, ką čia būtų galima pasakyti prabėgomis – Europa kaip tokia nesutampa su ideologiniais laikmečio marazmais, aukštoji Europos kultūra iš esmės prasilenkia su vadinamojo pažangizmo nusususiais pažangos ir kultūros įsivaizdavimais, galiausiai Europa yra tokia įvairi, jog senoji naujoji mūsų Europa netelpa į viską siekiančią suvienodinti leftizmo Įvairovės doktriną.

Kaip atrodo bent man, I.Šimonytė smarkai pavėlavo į puotą, vis dar bandydama įpūsti gyvybės kažkada tokiems naivuoliams kaip šių eilučių autorius akis tarsi trumpam ir užtrynusiam, bet dabar jau išsikvėpusiam mitui, kad viską anoji daro iš begalinio savo šaunumo ir dvasios dosnumo, moteris taškuota suknele valdžios siekia nenoromis, taigi, ne tiek dėl savo ambicijų užganėdinimo, kiek dėl tarnystės mūsų labui pašaukimo.

Kai galiausiai toks šaunumo mitas išsisklaidė, su trenksmu pasimatė anksčiau jokioje Lietuvos politinėje partijoje niekados nematytas iki tokio lygio vidinės įtakos įtvirtinimo mechanikos išplėtojimas, kai net partijos rinkimų į Seimą sąrašas buvo sudarytas tokiu būdu, – kaip atrodo bent man, – kad ne viena vieta čia buvo skirta ne šiaip bendraminčiams, o žmonėms, pasižadėjusiems būti I. Šimonytės tarnais, taigi – tokiems, kurių veiklos aukščiausiasis imperatyvas būtų anosios interesas, gelžbetoninės įtakos partijoje įmūrijimas. Toks čia vis garsiau prasikiša pigaus mechanizmo džergždimas, ar ne?

Tikra tiesa, galiausiai ne mano tai būtų reikalas, nejaudintų tokie kovos už valdžią mechaniniai žaidimai, jeigu I.Šimonytė, be visa ko kito, nebūtų tapusi pagrindiniu antilietuviškos veiklos Lietuvoje lokomotyvu. Taigi, – ne pirmą kartą tai sakau, – anajai (kaip ir tikriausiai ir Viktorijai Čmilytei-Nielsen), regis, labiau derėtų, prie veido tiktų ne dalyvavimas LR prezidento, o Kneseto ar, tarkime, Tel Avivo mero rinkimuose.

Neabejotinai teisūs yra tie įžvalgūs komentatoriai, kurie pastebi, kad, neturinti jokio šanso laimėti, I.Šimonytė stoja į LR prezidento rinkimų kelią tikriausiai vien dėl to, kad užblokuotų kitų savo partijos narių galimybę tokių rinkimų maratono metu pasireikšti, neleistų jiems užaugti. Jeigu, neduokDie, kam nors iš jų pavyktų dėmesį pritraukiančių rinkiminių batalijų į prezidento postą metu sublizgėti, pašonėje išdygtų nereikalingas konkurentas, ar ne?

Tačiau negalime atmesti ir tokios fantasmagorinės galimybės, jog I.Šimonytė, nežiūrint jos demonstratyviai kuklių įtūpstų, vis dar audžia planus realiai laimėti LR prezidento rinkimus mums kol kas dar nežinomų triukų pagalba.

Matėme su kokiu užsidegimu buvo bandomą ne kartą atnaujinti visiškai jiems neperspektyvų „Pranešėjo ir Prezidento“ skandalą, nesunku įsivaizduoti, kad svarbiausią savo politinio pokerio kozirį jie gali išmesti paskutinę akimirką.

Kokį pašvinkusį triušį I. Šimonytė dar ruošiasi ištraukti iš savo skreito?..