Lietuvoje yra toks Gritėnas, be visa ko kito, Vilniaus universiteto rektoriaus padėjėjas, kuris kaip musgaudis muses surenka į vieną krūvą ir retransliuoja atgal į visuomenę visas pasaulio banalybes pažangos vardu. Jeigu norite susipažinti su lėkštosios sąmonės triumfu, pagūglinkite jo pavardę, o randamos čia nuorodos leis greitai tuo įsitikinti.
Todėl nieko nuostabaus, kad ponas Gritėnas iškart suputojo, tik sužinojęs, kad lietuvių kalbos ir literatūros egzamino prasidėjusiame abitūros egzaminų maratone viena iš pasirenkamo rašinio temų buvo suformuluota taip – „ Ar žemdirbiška kultūra gali būti aktuali šiuolaikiniam žmogui?“. Kaip taip galima, – klausia Gritėnas nutęsdamas, – ar jums ne gėda taip primityviai formuluoti klausimą informacinių technologijų suklestėjimo amžiuje?
Su Gritėnu viskas aišku. Tačiau mane nuliūdino, prisipažinsiu, tai, kad anajam antrina Liudas Dapkus delfi. lt Nuomonių rubrikoje.
Kas be ko, L.Dapkus yra parašęs gyvą galybę puikių straipsnių. Kita vertus, nusivylimas yra dar didesnis dėl to, kad buvęs karo korespondentas, iš lrytas.lt vyriausiojo redaktoriaus posto pašalintas neabejotinai už antiputiniškas pažiūras principingas žmogus šįkart nuėjo lengviausiu keliu, kai tokioje mažiausio pasipriešinimo kelionėje lengviausiai prisikabina didžiausios mąstymo nuodėvos.
Kad nereikėtų vargintis perpasakojant savais žodžiais man svetimas mintis, pacituosiu visą abzacą: „2023 metų birželio 5-ąją didieji skaitmeninio pasaulio žaidėjai paskelbė svarbią žinią: „Microsoft“, „Google“ ir keletas kitų su dirbtiniu intelektu intensyviai dirbančių industrijos milžinų sutarė atverti plačiajai visuomenei pokalbių robotų technologiją, kuri anksčiau buvo skirta tik bandymų laboratorijoms.
Nesileidžiant į technines detales, šios naujovės esmė yra ta, kad Didžiosios kalbos modelio (LLM) programomis nuo šiol galės naudotis visi, suvokiantys žmoniją jau ištikusių (ir dar tik auštančių) permainų svarbą bei šio proceso teikiamas galimybes… Tų pačių metų birželio 5 dieną toje pačioje planetoje…“
Kaip rašo toliau autorius, kurį vis tik ryžtuosi perpasakoti, tų pačių metų birželio 5 dieną Lietuvoje ant žalios lentos kreida buvo užrašyta paauglius privertusi krūptelėti egzamino tema „Ar žemdirbiška kultūrą gali būti svarbi šiuolaikiniam žmogui?“ Ar gali būti baisiau? Toks L.Dapkaus labai pritemtas, vienpusiškai surežisuotas dramatizmas man kažkodėl priminė sovietinio humoristinio filmo siužetą, kai girtuokliui yra sakomas pamokslas apie tai, jog mokslo amžiuje, palydovams skrodžiant tarpgalaktines erdves, žmogui nedera atsipalaiduoti savo darbo vietoje, statybose maišant cemento skiedinį.
Kelis dešimtmečius turėjau progą bendrauti su Informatikos fakulteto mokslininkais, dėstydamas čia humanitarinius kursus. Kai dabar kartais susitinkame, užstalės juokeliai neretai nukrypsta į pokalbių robotų technologijos kuriamas ir čia pat iliustruojamas komiškas situacijos. Kartais aš pradedu įtarinėti, kad dirbtinį protą jie vis dėlto laiko debilu.
L. Dapkus porina kažką panašaus į tai, kad minėtoji egzamino tema pažemino Z kartą. Tačiau aš labiau tikiu vienu išmintingu mokytoju, kuris liūdnai pastebi, kad antroji karta nuo interneto yra dar kvailesnė nei pirmoji.
Senieji žinojo tą paprastą dalyką, kad žinios, net ir labai mokslingos, neįkrečia proto. Savo ruožtu garsusis praeito amžiaus filosofas Martinas Heideggeris tvirtina, kad mokslas pažįsta, bet nemąsto, o filosofija mąsto, bet nepažįsta. Kita vertus, jeigu būtų leista sutrumpint šį pokalbį iki begalybės, tikriausiai būtų galima, viską suapvalinant, pasakyti maždaug taip, kad didžiausia mūsų amžiaus bėda yra tai, jog žmogus iškrinta iš būties, o tai lemia jo sąmonės totalinį nususimą, sielos pasijungimą suplastmasėjimo stichijai. Tokia ir yra vadinamojo pažangizmo esmė.
Tačiau įdomiausiai yra tai, kad čia paminėti autoriai patys labai intensyviai įsitraukė į temos „Ar žemdirbiška kultūra gali būti aktuali šiuolaikiniam žmogui?“, kurios prasmingumą jie neigia, svarstymą (tai ir yra didžioji šios temos ironija). Leiskite įkišti savo trigrašį ir man.
***
Galiausiai žemė net ir žemdirbiui nėra tik ūkinės eksploatacijos ir manipuliacijos objektas. Neneigiant žemės kaip maitintojos įvaizdžio, svarbu ją įvertinti taip pat kaip gyvosios išminties, jeigu norite, drauge kaip humanitarinio žinojimo šaltinį. Utilitarinio požiūrio absoliutizacija gali užblokuoti sąmonę taip, kad žmogus pradeda nepastebėti, jog Žemės vaizdinys drauge yra įkvėpimo šaltinis, viską padauginančių kūrybinių galių simbolis, gyvenimo įprasminimo sekos atskaitos taškas. Tik Žemės duotybės pagrindu istorija tampa likimu, o tiesa įgyja substancionalumą. Žemė yra būties tiesos stichija.
Kaip atrodo, pernelyg menkai kreipiame dėmesį į vieną filosofijos užgimimo, sykiu jos atsiradimo savitumą iliustruojančią detalę, įdomų filosofinės minties pasažą. Čia visų pirma turima galvoje ta aplinkybė, kad filosofijos atsiradimo pradžioje senovės Graikijoje, keliant klausimą, kas yra tas visą tikrovės įvairovę vienijantis pradas (gr. arche), buvo nurodoma tai ta, tai kita gamtos stichija, tiksliau tariant, trys sekoje iš keturių, tokiomis stichijomis vadintinų, t. y. vanduo, oras, ugnis, bet filosofijos atsiradimo metu paprastai neminima ketvirtoji iš jų, o būtent žmogui labiausiai betarpiška, t. y. žemė. Tokia nuostaba dar padidėja, kai pastebi, kad čia iš tiesų buvo keliamas klausimas – kas yra tas visuotinis pradas, iš kurio visa prasideda ir į kurį visa sugrįžta, kas yra motininės visa ko įsčios? Taip keliant klausimą, atrodytų žemės vaizdinys prašosi pats savaime, tačiau filosofijos tradicijos pradininkai, kaip matome, išvengė tokios pagundos, pateikdami šiandien mums šypseną keliantį pasakojimą apie, tarkime, oro tirštėjimo ir retėjimo mechaniką arba ugnies kelią žemyn bei aukštyn kaip vienovės įvairovėje pagrindą.
Negatyvus faktas kartais iš tiesų būna daug sakantis, labiau bylojantis nei visi pozityvūs įvardijimai. Kai nuostaba pakankamai įsišaknija, šis negatyvus faktas, t. y. žemės vaizdinio užblokavimas pirmosiose antikos filosofijos mokyklose, plėtojant archės teoriją, gali būti aiškinamas taip, kad pirmieji filosofai siekė nurodyti į beformę pirmapradę medžiagą kaip pradžios prielaidą ir išliekantį įvairovėje vienovės pagrindą, kai savo ruožtu pirmapradė pirmųjų filosofų intuicija ne be pagrindo pakuždėjo teisingą išvada, kad žemė nėra medžiaga įprasta to žodžio reikšme. Jeigu čia naudosimės antikos filosofijos vėliau pateikta fundamentine perskyra į medžiagą ir formą, tai, regis, esame įgalioti teigti, kad žemė yra formuojančioji galia, yra formos stichija, yra formų forma.
Visa, kas gimsta iš žemės, yra uždara forma pasaulio atvirume, taip ar kitaip organizuota struktūra, ar kalbėtume apie pirmykštės gamtos atsiskleidimo pavyzdžius, ar apie, tarkime, šiandien našiausią rapsų kultūros veislę išpuoselėtame valstiečio ūkyje, ar apie meno kūrinio prielaidas heidegeriška prasme. Žemė yra formos matrica, nežiūrint to, kad žemę galima apčiuopti ne tik figūrine to žodžio reikšme, bet ir pačiupinėti pirštais arba net užuosti.
Žemė nėra visatos centras astronominė to žodžio reikšme, bet kaip formų forma yra būties centras.
Valstiečio rūpesčio pavyzdys orientuoja į sektiną formos organiškumo idealą, – tarkime, tai ir yra ta kelrodė žvaigždė, kuri padeda nepasiklysti kūrybos užgaidų miražuose ir išvengti pačios žmogaus prigimties kaprizingumo žabangų.
Kartą viename interviu Arvydas Šliogeris, neabejotinai iškiliausias naujausiųjų laikų lietuvių filosofas prisipažino: nesimaivydamas sakau, esu tik pasiklydęs valstietis. Tiesa sakant, toks filosofo saviidentifikacijos aktas pasaulinės filosofijos kontekste nėra didelė naujiena, čia atkreipia dėmesį tik du tikslinantys filosofo išpažintį žodžiai, o būtent pažadas nesimaivyti ir kalbėjimas apie ypatingą, t. y. pasiklydusį valstietį
Tačiau ar taip sakydamas mūsų filosofas kartais nebando atimti labiausiai mėgstamą identifikacijos kaukę iš M.Heideggerio, ar tik nesiekia įžūliai apiplėšti patį XXa. filosofijos dievą.
Labai galimas daiktas, M. Heideggeris nėra kur nors taip tiesmukai prasitaręs, kad save laiko tik pasiklydusiu valstiečiu, tačiau ši pasaulinės filosofijos legenda didesniu ar mažesniu laipsniu bando įpiršti išvadą, jog naujus būties mąstysenos horizontus atveriantys filosofas ar filosofo pusbrolis poetas niekados nežino nieko daugiau nei žino valstietis , tarkime, girdintis ką šnabžda želmuo pavasarį; čia reikėtų pridurti, „nežino daugiau“ geriausiu atveju, tačiau pasitaikyti gali ir nepalyginamai blogesni pavyzdžiai, kai žino „daug mažiau“. Taigi tokiame kontekste filosofo bandymai gretintis su valstiečiu yra beveik neužšifruotas savigyros aktas.
Iš tiesų, jeigu žodis „valstietis“ čia bus suprantamas kaip titulas ar karūnacijos aktas, A.Šliogeriui visų pirma turėtų atitekti tokia garbės našta! Sąmonę niveliuojančios informacijos pertekliaus laikais kviečiantys mąstyti A.Šliogerio tekstai iš tiesų yra neįtikėtina išimtis.
Tačiau, kaip prisimename, lietuvių filosofas sako, kad valstiečiu jis esą save laiko nesimaivydamas, tai reiškia, nekoketuodamas su M.Heideggeriu, o labiau tiesiogine to žodžio reikšme, ateinančia iš žemės įdirbimo patirties lietuviško mentaliteto duotybėje.
