Dabar turiu gerą progą įrodyti, kad esu atviras diskusijai net su didžiausiais savo oponentais, kai mano pažiūroms radikaliai priešiški, politiškai ar ideologiškai kitaip užsiangažavę veikėjai prabyla argumentų kalba, siekia racionalizuoti savo išvadas. Kita vertus, kaip atrodo bent man, kiekvienam skaitytojui bus naudinga susipažinti su Dainiaus Žalimo nauja publikacija lrt.lt interneto portale, leidžiančia ne tik geriau atskleisti Konstitucinio Teismo ekspirmininko, dabartinio ES parlamentaro, iš esmės kraštutinai odiozinio veikėjo samprotavimų vidinę logiką, bet ir įsigilinti į laikmečio prieštarų panoramą.
Kas be ko, dauguma iš mūsų gerai supranta, kad demokratinė visuomenės tvarka įpareigoja derinti daugumos ir mažumų interesus. Pradedant iš toliau, nesunku bus įsivaizduoti, kad mikrorajono ar kaimiškos vietovės bendruomenė turi teisę ginti savo interesus, kai, tarkime, gyvenamojoje teritorijoje tikrai ar tariamai šalies populiacijos daugumai atstovaujantys lobistai bando čia įkurdinti aplinką apnuodijančias gamyklas ar kitaip pabloginti žmonių gyvenimo sąlygas.
Tokių pavyzdžių galima nurodyti tikrai ne vieną, o galiausiai galima pasakyti net taip, kad bet kuri dauguma susideda iš mažumų, ar ne? Taigi problema yra ne tai, kad visuomenėje egzistuoja skirtingo profilio mažumos, o tai, kad vienai tokiai homoseksualų mažumai suteikiama privilegijuota padėtis, ji yra iškeliama virš kitų mažumų, taigi ir virš daugumos, jos interesai yra įtvirtinami kaip ypatingosios zonos tvarka ar kastos privilegijos. Kaip jau buvo sakyta, dauguma susideda iš mažumų, tačiau tikriausiai tiesa yra ir tai, kad privilegijuota mažuma nėra įpareigojama įsilieti į daugumą, taigi, neprivalo derinti savo įsivaizdavimus su daugumos refleksais, todėl ji pradeda gyventi pagal dykumos taisykles, kai savo ruožtu tokiai artefakto dykumai besiplečiant, didesniu ar mažesniu laipsniu dykumėja ir visa visuomenė.
Palikime nuošalyje Žalimo straipsnyje minimas technines smulkmenas ir perteklinę teisinę kazuistiką, neretai nuvedančią į akligatvį, ogi – pakalbėkime apie principus.
Tas pats Žalimas čia jau ne pirmą kartą tvirtina, kad vakarų civilizacijos pamatu yra teisės viršenybės principas, demokratija ir žmogaus teisės. Tačiau pravartu būtų neužmiršti, kad tokie pamatiniai vakarietiškos visuomenės tvarkos organizavimo principai atsirado formuojantis nacionalinei valstybei, o Europos sąjungos institucinės sąrangos erdvėje minėti demokratinės tvarkos ir teisinės visuomenės principai yra kraupiai iškreivinami (bloga yra ne pati ES idėja, o pradedančios čia įsivyrauti tendencijos), taigi kyla klausimas – ar gali laikrodis rodyti teisingą laiką, kai laikrodžio mechanizmas nebeveikia, yra sugedęs ar pašalintas, nors laikrodžio rodyklės iš pažiūros kybo sveikos (tokios rodyklės rodo muliažo laiką, kitaip nepasakysi).
Visados įtariai suklūstu, kai kažkas bando pervadinti demokratijos pavadinimą. Kaip prisimename, ne taip seniai Putinas naująją Rusijos tvarką yra bandęs pavadinti suverenia demokratija, todėl negaliu atsikratyti blogų asociacijų, kai savo ruožtu Žalimas, jo požiūriu, naujo tipo Briuselio demokratiją pavadina veikiančiąją demokratija, tarsi veikimas savaime, net neturint tikrų, laiko patikrintų orientyrų, kurtų prasmės pritekėjimą.
Jau praeitą kartą turėjau progą užsiminti apie tai, kad jūs galite sakyti, ką norite, o štai aš netikiu, kad pats Žalimas tiki savo užkeikimu apie teisės viršenybę, demokratiją ir žmogaus teises, nuskambančiu Europos sąjungoje naujai įsiteisinančioje tikrovėje tuo momentu, kai teismai vis dažniau tampa politinio susidorojimo priemone, institucinė ES sąranga vis labiau prasikiša savo antidemokratiniu pobūdžiu, o žmogaus teisės suvedamos į perversijos apsaugą ir pašlovinimą, tokiu kraštutinio sukarikatūrinimo būdu iš esmės užginčijant vakarietišką žmogaus teisių doktriną.
Kaip atrodo bent man, nacionalinės valstybės atsiradimo aušroje užgimusių demokratinio visuomenės organizavimo principų iškreivinimas ir demokratinės tvarkos griovimas leftistinės imperijos erdvėje yra maskuojamas teismokratinės tvarkos įtvirtinimu, kai ideologinės doktrinos principų įgyvendinimo lokomotyvu pasirenkamas teisėtas, bet mažiausiai atsparus tarp valdžios atšakų manipuliacijos užmačioms ir lengviausiai ideokratiškai apvaisinamas teisinės valdžios institutas, jau bandantis perimti suvereno teises ir tokiu būdu tampantis politinę bei teisinę demokratijos tvarką klastojančiu pseudodemokratiniu kvazisuverenu. Taigi europinių teismų diktatūra ar pusiau diktatūra atsiranda ne tuščioje vietoje, o iškyla kaip klasikinės demokratijos principų erozijos pasekmė. Įdomu, kad Žalimas LR Konstituciniam teismui bando primesti kitų Europos šalių labiausiai nevykusius, lenininio-maoistinio pobūdžio konstitucinių teismų sprendimų pavyzdžius. Kyla įspūdis, kad Lietuvoje taip ir nesusiformavo savita konstitucinės teisės mokykla, vedama į priekį kompetentingų ir kūrybingai mąstančių žmonių, – žinia, nei Kūrio, nei Žalimo, garsiausiai konstitucinės teisės sferoje kudakuojančių papūgų, tokios lietuviškos mokyklos kūrėjais pavadinti neturime nė menkiausio preteksto.
Tačiau įdomiausiai vis tik yra tai, kad iš teisininkų diskursų akimoju pradingo tautos kaip suvereno, t. y. aukščiausiosios valdžios samprata, kuri yra, jeigu leisite taip pasakyti, visų pasvarstymų apie konstitucingumo raišką pakaba, teisininkai ir teisės filosofai, kaip atrodo, vis dar yra nepajėgūs paaiškinti – kaip dera ar nedera tautos kaip suvereno samprata su valdžių padalijamumo principu, nekalbant apie tą visiems žinomą dalyką, kad suvereniteto nedalumo principas iš esmės prasilenkia su įsiteisėjusia ES institucijų veiklos tvarka. Kaip užglaistyti šias kolizijas, kai europinių teismų sprendimai neretai tik dar labiau išdidina prieštaras. Kažkada F. Nietzsche paskelbė, kad „Dievas mirė“. Ar Žalimas ir panašūs į jį bando pranešti žinią, kad mirė tauta ir galutinai sunyko tautos kaip suvereno samprata, a?
Lengva pastebėti, kad Žalimas, kaip ir buvo galima tikėtis, hiperbolizuoja teisminės valdžios reikšmę kitų valdžios atšakų sąskaita, ypač sumenkindamas žmonių politinio atstovavimo, t. y. parlamentinę Seimo valdžią. Tačiau čia nenoromis prisimažinsiu, kad ir aš pats kartais jau nebetikiu, kad mūsų padangėje susiformavusios politinės kultūros sąlygomis Seimas adekvačiai atstovauja tautos kaip suvereno valdžią. Todėl, baisiai išdrąsėjęs, toliau keliu dar ir tokį erezijos kupiną klausimą – kas yra tautos valios visuminis reprezentantas, jeigu kyla nors mažiausios abejonės dėl Seimo pajėgumo šiandien atlikti tokią funkciją?
Į šį klausimą atsakysiu labai trumpai: tai bent šiuo momentu yra sveikas protas (lot. sensus communis, ang. common sense, t. y. bendrasis protas).
Tokio bendrojo proto puoselėjimo svarbiausias imperatyvas šiandien, sumaišties laikais, yra nacionalinės valstybės gyvastingumo palaikymas ir kova prieš kraupius kriminalinius nusikaltimus, daromus „pažangos“ vardu.
