Štai man, mažai raštingam rašeivai, galiausiai pavyko parašyti straipsnį, kurio visa esmė net su kaupu yra išsakyta to straipsnio antraštėje, kai pridurti dar kažką prie antraštės žodžių tarsi ir nelieka jokio reikalo. Tolesnis žodžių dauginimas prie tos esmės nieko jau nepridės, tačiau, kita vertus, negali būti ir taip, kad kažkas išspausdintų kaip straipsnį vien tik straipsnio antraštę, todėl, noriu to, ar nenoriu, toliau dar privalėsiu kažkiek pasidauginti, tikslinant antraštės atsiradimo aplinkybes.
Galimai gali kilti klausimas – ar antraštės autorius neskatina griebtis smurto, tokiu būdu pažeisdamas Lietuvos įstatymus ir gerosios moralės normas?
Kaip visi gerai žinome, žmogus gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn net ir tada, kai peržengia būtinosios ginties ribas, kovodamas savo gyvybę ir turtą. Tačiau tikriausiai kitas dalykas yra įpareigojimas ginti šalies nepriklausomybę, šiuo atveju taip siaurai kaip tarpasmeninių konfliktų atveju net įstatymiškai neapribojant gynimo ir ginimosi priemonių, esančių po ranka, pasirinkimą, ar ne?
Kaip atrodo bent man, straipsnyje įvardytas atvejis priklauso Lietuvos kaip nepriklausomos valstybės, jos gyvybingumo ir saugumo pilietinio apgynimo sferai. Nuolankiai atsiprašau skaitytojo už įkyrų, panašų į užstrigusios plokštelės beribį sukimąsi, pasikartojimą, tačiau nepraleisiu progos dar kartą pastebėti, kad Putino Rusijos apsimestinai skelbiamo kurso į tradicinių vertybių gynimą kontekste dirbtinai, galiausiai per jėgą mūsų padangėje forsuojama homoseksualizmo ideologija naikina mūsų gyvybingumo ir sugebėjimo priešintis pamatus.
Žinia, pafrontės valstybėje LGBT bendruomenės interesų forsuotas sureikšminimas yra pernelyg didelė prabanga, nes tokiu atveju net tarp mūsų gali atsirasti daugiau nei vienas naivuolis, kuris, ieškodamas alternatyvos LGBT bendruomenės interesų totalizacijai, ims instinktyviai simpatizuoti Putinui, patikėjęs kad žmogėdra yra gėlininkas, nors, tiesą sakant, vienas kitam netrukdo.
Didžiausias, niekam neprilygstantis pagal nešvankumo laipsnį melas yra leftistų bandoma įpiršti nuomonę, kad tradicinių vertybių gynimas yra kažkoks atsilikimas, o homoseksualų interesų iškėlimas aučiau visko – aukščiausias gėris jau vien dėl to, kad Putinas apsimeta tradicinių vertybių gynėju, tačiau, kaip matėme, būtent vadinamasis leftizmas arba parazitinio profilio pažangizmas lieja vandenis ant visų Putino malūnų, atneša jam daugiau naudos nei visi jo plačiame pasaulyje pridaiginti šnipai ir įtakos agentai, o šiuo atveju toks postmodernistinis pažangizmas neomarksistiniu pavidalu užriša dar ir dvigubą melo mazgą, už Putino interesus kovodamas su Vakarų vertybių tariamo gynimo vėliava.
Ar seksualiniai santykiai apskritai yra kažkokia vertybė, – galima paklausti net ir taip.
Kaip atrodo, esame linkę daug negudragalviaujant, beveik instinktyviai atsakyti, kad vertybė vis dėlto yra kažkas daugiau nei fiziologinių poreikių, nenuvertinat jų reikšmės, tenkinimo resursai, sakydami, kad, tarkime, lietuviškas varškės sūris ar geras prancūziškas vynas, tikriausiai net gražuolės mirktelėjimas už kampo nėra vertybė savaime.
Norėtųsi tvirtinti, kad seksualiniai santykiai su vertybėmis yra susiję tarpiškai, t. y. tik tiek, kiek užtikrina šeimos santykių atsiradimą ir populiacijos atsinaujinimą, demografinį šalies gyvybingumą. Todėl kyla klausimas – kodėl mūsų valdžia homoseksualą laiko tarsi ir vertingesniuoju žmogumi, atrinkdama savo atstovus į atsakingiausias nuomonių formavimo pozicijas pirmiausiai pagal netradicinę seksualinę orientaciją ir bandydama primesti fantasmagorinę nuomonę, kad žmogaus teisių gynimo veikla, dalyvavimas valdžios proteguojamose žmogaus teisių organizacijoje yra išimtinė homoseksualų teisė ir privilegija, labai panašiai kaip besimaudančioms pirtyse haremų moterims patarnauti turėdavo teisę tik eunuchai.
Žinau tik vieną atvejį, kai homoseksualistinė pasija yra aptariama kaip vertybė. Platono dialoge „Puota“ Sokrato oponentas sofistas įrodinėja, kad homoseksualizmas yra aukštesnioji meilės rūšis, o pasaulio šalys, nesugebančios to pripažinti, neva yra barbarybės lizdai.
Ko vertingas yra taip suprantamas homoseksualizmas, norite sužinoti, ar ne?
Kaip bando įtikinti minėtas personažas, tai yra tokia meilė tarp senyvo vyriškio ir neapsiplunksnavusio jaunuolio, iš esmės paauglio, kuri užtikrina kultūrinį tęstinumą, jaunosios kartos išprusimą, leidžia trumpiausiu keliu perduoti gyvenimišką patirtį ir politinę išmintį.
Kas be ko, homoseksualizmas ir pederastija yra truputėlį skirtingi dalykai. Tačiau, kaip matėme iš pateikto pavyzdžio, bandant išaukštinti homoseksualizmą kaip vertybę, minėtų žodžių prasmės ribos gali pradėti išsitrinti. Dėl teisybės reikia pasakyti, kad mūsų laikais, LGBT bendruomenės interesų lobistai dažniau vartoja ne vertybinius, bet teisinius užkeikimus, kurdami tragikomišką fikciją, kad žmogaus teisės iš esmės susiveda į homoseksualų interesų prioritetizavimą.
Tačiau niekur nedingsta ir vertybinis požiūris, pastebimas ir šiandienėje Lietuvoje, kai skirtingai pasivadinusios homoseksualų organizacijos siekia tapti bendrojo lavinimo mokyklų socialiniais partneriais, pasižada dalyvauti naujai įvestoje bendrojo lavinimo mokykloje gyvenimo įgūdžių formavimo pamokoje.
Aukštoji filosofija, pradedant nuo Sokrato ir Platono, vėliau krikščionybė labai griežtai pasisakė prieš tokią praktiką, vedančią į jaunosios kartos tvirkinimą. Sokratas sako tiesiai šviesiai: „Saugokitės pederastų, nes jie yra vilkai ėriuko kailyje“.
Šiandien tikriausiai jau būtų galima pasakyti taip: saugokitės pederastų, nes jie yra vilkai žmogaus teisų gynėjų kailyje!
Mano nuomone, ne pederastija, o normalūs ryšiai (dvasiniai ir fiziniai) tarp moters ir vyro, yra vertybė. Jie gerina abiejų įsimylėjielių sveikatą ir ilgina jų amžių. Dėl to juos reikia tausoti ir puoselėti.
„Saugokitės pederastų, nes jie yra vilkai ėriuko kailyje“. Šiandien jie yra vilkai žmogaus teisų gynėjų kailyje! Ir sėdi Seime ir ministerijoje.