Edvardas Čiuldė. Juodieji pradeda ir pralaimi politinės dykynės lauke

Jau kitą dieną po nepavykusio balsavimo Seime dėl išankstinių rinkimų ir Ingridos Šimonytės atsitraukimo nuo ankstesnio pasižadėjimo atsistatydinti iš premjerės pareigų kartu su visu ministrų kabinetu Laurynas Kasčiūnas maloniai paaiškino publikai, kad esą tik laiko klausimas, kada jo vadovaujamam Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui bus suteiktas specialiosios tyrimo komisijos statusas, leidžiantis pradėti tyrimus, tikrinant romane „Pranešėjas ir Prezidentas“ iškeltas versijas.

Ar čia tas atvejis, kai vieną skandalą, dar neataušus Gabrieliaus Landsbergio ir I. Šimonytės prikrėstų nesąmonių pėdsakams, bando pridengti kitu skandalu? Vis tik intuicija man kužda, kad čia suveikė truputėlį kitokie, galimai labiau iracionalūs nei anksčiau šioje istorijoje motyvai, karštligiškumas taip pat tarsi rodo, kad skubama kerštauti, nekantraujama, nebetelpant savo kailyje, nubausti Gitaną Nausėdą.

Vienu metu jau buvau pamanęs, kad konservatorių užsidegimas prispausti prie sienos G. Nausėdą fantasmagoriniame romane teikiamų paaiškinimų pagrindu jau išblėso, tačiau dabar matome, kad iracionalumas gali įplieksti ugnį iš naujo.

Nežinančiam priešistorijos žmogui, galėtų susidaryti įspūdis, kad tai G. Nausėda yra kalčiausias dėl to, kad konservatoriai sukvailiojo kaip ta kumelė per vasaros karščius įkasta gylio (Povilas Gylys čia ne „prie ko“).

Žinia, tikrai ne prezidentas G.Nausėda išprovokavo konservatorių proto aptemimą, nors JE teikiami situacijos paaiškinimai, primenantys paglostymus prieš plauką. galėjo labai nepatikti valdančiajai partijai.

G.Nausėda jau seniai yra konservatorių taikinys Nr. 1 kovos dėl valdžios verpetuose, planuojant prezidento rinkimuose prieš G,Nausėdą išstatyti savo kandidatą arba greičiau kandidatę, o dabar vaizdingi, naudojant lietuvių liaudies sukauptus metaforų išteklius, G. Nausėdos posakiai apie konservatorių infantiliškus žaidimus, buvo kaip druska ant žaizdos. Kaip atrodo bent man, netramdančiam savo subjektyvumo, valdančiosios koalicijos partijų vadovės, galimai nuo mažens ugdytos šeimose nekęsti lietuvių tautos ir lietuvių kalbos, apskritai labai sunkiai pakelia lietuvių kalbos vaizdingumą.

Tirti iš tiesų čia nėra ko, visi galėję teikti reikalingą informaciją asmenys yra ne kartą apklausti, jų atsakymai ištirti po padidinamuoju stiklu, jeigu neimsime kaip tikro įrodymo pigių žurnalistinių klastočių. Todėl kiekvienam Lietuvos gyventojui labai akivaizdu, kad tokiai tyrimo komisijai reikės išgalvoti faktus, verstis per galvą, bandant įrodyti tai, ko nėra.

Kas be ko, teisingumo jausmas krebžda, matant klastą ir primestus išsigalvojimus, stebint nešvankų žaidimą, kai politinė kova peržengia visas ribas ir tampa jau pagal niekšybės logiką toliau besirutuliuojančiu siužetu, tačiau net ne tiek G.Nausėdos, vieno žmogaus, likimas man čia dabar rūpi, kiek galvą kvaršina, neduoda ramiai gyventi baisi gėla, kad jie mus laiko tokiais beviltiškais kvailiais, jog nemato reikalo savo baltais siūlais grubiai atsiuvinėtas insinuacijas pateikti labiau įtikinamu pavidalu Tačiau gali būti ir taip, kad jie labai gerai supranta, kad mes lengvai perprantame jų klastą, tačiau dėl savo pačių kvailumo ir pašvinkimo nesiruošia keisti planų.

G.Nausėda viename interviu juokais nuleido žurnalisto užuominą apie konservatorių planus jį apklausti Pranešėjo istorijoje, pasižadėdamas dar kartą ir dar kartą atsakyti į visus klausimus. Tačiau, regis, aptariama istorija nėra jau tokia juokinga, kaip kažkam galėtų atrodyti iš pažiūros, juolab dabar, kai į šį nešvankų skandalą jau yra įtraukta Generalinė prokuratūra.

Net nebūdamas dideliu pranašu galiu aiškiai numatyti, kad tokiu atveju, jeigu G. Nausėda nesileis palaidojamas gyvas, konservatorių dirbtinai pučiamas skandalas gali išprovokuoti didelę sumaištį arba net tiesiog išsprogdinti valstybę.

Kaip atrodo, nueidami nuo politinės arenos, konservatoriai yra linkę į bedugnę nusitraukti ir visą Lietuvą su visu gyvuoju ir negyvuoju inventoriumi.

Taip nelaimingi idiotai tampa pavojingais idiotais.