Sakoma, jog Kūčių naktį vieną trumpą akimirką vanduo šaltiniuose tampa vynu, o sodybų gyvūnai prabyla žmogaus balsu, artikuliuotai ir suprantamai išpranašaudami stosiančių metų svarbiausius įvykius.
Žinoma, tokiame pasakojime, nežiūrint to, jog kalbama čia apie Kūčias ir šios dienos išskirtinumą, jokių, net labiausiai nukeltų, sublimuotų ar perstruktūruotų teologinės tiesos pėdsakų nėra, šitokį pasakojimą greičiau galime priskirti naiviųjų liaudies tikėjimų ir pasitikėjimų žanrui. Tačiau ir šiuo antruoju, t. y. stebuklinio folkloro atveju svarbus yra tvartelio prasmėvaizdis, vaizdas ir balsas čia koncentruojasi nušvitusio tvartelio aplinkoje, ar ne?
Kaipgi tokiu atveju būtų galima neprisiminti paradigminę istoriją apie Vytauto Landsbergio tvartelį.
Daugelis interneto komentatorių ne kartą yra priekaištavę V.Landsbergiui, žinomam Lietuvos politikui, konservatorių patriarchui dėl to, jog anas kadaise bylinėjosi dėl teisės privatizuoti jo tėvams priklausiusį pastatą, pavadintą sąlyginai ,,tvarteliu“. Bylinėjosi su visiškai pašaliniu šeimai žmogumi, kuris ilgą laiką naudojosi minėtomis patalpomis. Ne vienas iš komentatorių mano, kad toks žinomo politiko veiksmas nebuvo labai gražus, dėl to esą Landsbergiui galima prikišti smulkmeniškumą, net išpeikti jį neva dėl gobšumo. Tačiau klausimas dėl V.Landsbergio tvartelio yra daug rimtesnis nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, čia kyla valstybinės reikšmės klausimas – kur patriarchas laikytų savo garsųjį arklį, jeigu neturėtų tokio tvartelio?
Apie mėgstantį pranašauti V.Lansbergio arklį esu viešai bylojęs ir nerimtai pliurpęs ne kartą. Prisimename, kad garbusis politikas, įsikarščiavęs diskusijose, lemiamais momentais neretai pateikia argumentą, kad tai ar tai yra aišku net arkliui. Vis tik čia svarbu nepasiduoti pirmam įspūdžiui, kad toks V.Landsbergio posakis yra nuoroda į kažkokią lengvabūdišką instanciją. Tiesą sakant, čia kalbama apie visažinį, dar daugiau – turintį aiškiaregystės dovaną arklį. Tai savo ruožtu man leidžia kelti hipotezę, kad nepaprastasis V.Landsbergio arklys yra nužengusio iš herbo Vyčio baltojo žirgo karikatūrinė metamorfozė, naujasis įsikūnijimas su, tarkime, nedidele paklaida. Jeigu tokia prielaida didesniu ar mažesniu laipsniu yra teisinga, toliau nesunku bus padaryti išvadą, kad V.Landsbergio tvartelis įgyja vos ne valstybinės institucijos reikšmę.
Būtent čia, o ne kažkur kitur, savo asmeninį asilą pririšęs laiko buvęs Konstitucinio teismo pirmininkas, konservatorių partijos patikėtinis D. Ž., nuo seno čia savo dienas leidžia VSD sidabrinis grifonas, nerimastingai dūlinėja STT erelis su fakelu (baugu, kad nepadegtų pašiūrės), po srutas plaukioja iš dalies privatizuotos valstybinės įmonės „Ignitis“ krokodilai. Apie tai – kuo Landsbergio arklys skiriasi nuo Buridano asilo, – esu kalbėjęs dar anksčiau.
Žinodamas, kad šiais metais Ingrida Šimonytė įsigijo Jorkšyro terjero veislės šunį, visą Kūčių naktį basčiausi apie anosios namus ir tvartus, puoselėdamas viltį, kad, prabilus gyvūnams, galėsiu išgirsti kokią nors nedeklaruotiną valstybės paslaptį. Kas ne kas, o augintiniai geriausiai pažįsta savo šeimininkų užkulisines mintis ir tikruosius ketinimus, o būna net taip, kad Kūčių naktį gyvūnai prabyla šeimininkų balsu, įgarsindami jų pasąmonės „mintis“.
Vidurnaktį išleistas pasilaukinėti Ingridos Jorkšyro terjeras šlapinosi taip ilgai, kad jau buvau praradęs viltį išgirsti kažką doro, bet po to nuščiuvusioje tyloje pasigirdo žmogaus balsu artikuliuojami karšti besiskundžiančiojo likimu žodžiai, kuriuos galiausiai būtų galima pavadinti šuns rauda:
– Man labai sunku gyveni tokį dvilypį mielo auksaplaukio šunelio su buldogo siela gyvenimą, kai po Jorkšyro terjero švelniu kailiuku užrakinta plaka kovinio šuns širdis.
Štai toks Majauskas pabandė paglostyti mane, neva nekaltą padarėlį, prieš plauką, ir liko su nukąsta ranka. Kam vienarankis Majauskas dar galės pamojuoti, dabar savo povyza tinkantis nebent tik kaip pavėlavęs pozuotojas Lenino paminklų statybai, kai tradicine maniera tokie paminklai paprastai vaizduodavo proletariato vadą, mojuojanti aukštai iškelta dešiniąja ranka?
Kaip koks geraširdis Jorkšyro terjeras skyriau 37 milijonus eurų nusavinto ne piliečių turto kompensacijoms išmokėti, o džiaugėsi mano karinė buldogiška širdis, suprasdama, kad tai yra būtinoji pirminė įmoka, siekiant užimti galingiausios pasaulyje karinės organizacijos pirmininko postą.
Kartais kažkokie žmogėnai dar piktinasi ir man prikaišioja, kad neva esu nepakankamai tautiškai nusiteikęs padaras, sako, jog niekinu lietuvybę, nesuprasdami, kad joks save gerbianti šuo nepuoselėja tautinio identiteto ir prisirišimo prie tėvynės, kai jam, geriausiu atveju pririštam prie būdos, tėvynę pakeičia šuniškos ištikimybės šeimininkui kompleksai.
Žinia, dar Karlas Marxas skelbė, kad „Proletariatas neturi tėvynės“, o mes savo ruožtu esame jau prakutusių naujaisiais laikais išmaniųjų proletarų karta, kuri turi viską, mainais už tėvynės išsižadėjimą.
Jeigu netikite, paklauskite Šarikovo!
