Jau tikriausiai anksčiau esu kažkur užsiminęs, kad, artėjant didžiausioms metų šventėms, jūsų nuolankų tarną labiausiai pradeda erzinti veidmainiški „pasibėdavojimai“, kad neva Šv. Kalėdos mūsų laikais atpigo dėl įsivyravusios tokių švenčių komercializacijos, užstojančio esmę mugės balagano triukšmo, prasimušančio fontanu žmogaus sudaiktėjimo ir dovanų kulto, kas, kaip dažnai tvirtinama, nustelbia tikrąją Šv. Kalėdų dvasią. Tačiau, kaip atrodo man, jeigu tau pačiam nerūpi to balagano blizgučiai arba, tarkime, dovanos, tu tikriausiai net nepastebėtum, kad visa tai laike sutampa su prasidėjusiomis Šv. Kalėdomis. Iš kitos pusės žiūrint, toks šventinio balagano triukšmas leidžia ištirpti minioje iriantis, todėl pasaulis, kai tu niekam jau nerūpi, tampa ne toks ankštas ir nežmogiškai sutirštėjęs nuo pertekliaus.
Jau seniai gyvenu šiame pasaulyje, todėl neabejotinai jau ne vieną kartą esu bandęs atsakyti ir į klausimą – kodėl šv. Kalėdų šventimas neretai palieka kartėlio (net jeigu tai būtų galima prilyginti geriausio šokolado kartėliui) prieskonį?
Trumpai tariant, kalėdinės kartėlio nuosėdos yra vėl neįvykusio susitikimo su transcendencija iš esmės džiugaus liūdesio oksidacija, kurios džiugumą supaprastintai būtų galima pabandyti nusakyti kaip tai, kad dar kartą teko įsitikinti, jog Dievas nepasirodo taip paprastai kaip Šv. Kalėdų senelis, net jeigu buvo labai lauktas ir išsiilgtas.
Transcendencija dažniausiai užklumpa iš pasalų, nebūtinai Bažnyčioje, tai kol kas dar yra neprisijaukinta patirtis, nežiūrint žmonijos įdėtų pastangų, tiesa?
Kita vertus leiskite šįkart bent trumpam atsiriboti nuo šventės sakralinio statuso aptarimo, įsivaizduojant, kad kiti tokį uždavinį įgyvendins daug geriau, sau pasiliekant galimybę žvilgtelėti į išvirkščią šventės pusę, dabar didesnį dėmesį skiriant šventimo mechanikai, kuri, kaip žinome, savo tikrąją intencija yra laiko naikinimo mašina, labiausiai ištobulinta priemonė kažkada pasivyti ir užmušti laiką. Šventė – tai laiko vagis ir žudikas, iš kitos pusės, amžinybės prievartautoja! Šventiniu metu laikas tarsi sustoja, o tai, be visa ko kito, reiškia, kad šventės laikotarpiu priartėjama prie mirties beveik apčiuopiamu pavidalu, – tikriausiai jau esate pastebėję, kad tikros šventės atmosferą visados lydi giluminis vystančių laurų kartumo prieskonis, o jeigu šįkart to dar nepajutote, tai tik todėl, jog užsisaldinote kažkokiais dirbtiniais priedais ar pakaitalais, pernelyg aromatizavote savo sielą dezodorantais.
Sakote, kad šventės metu susirenkame šeimos rate, susitinkame su artimiausiais žmonėmis, prasmingai išgyvename namų atmosferą? Galimas daiktas, šventės atmosfera išties ne vieną iš mūsų labiausia vilioja kaip sugrįžimo į įsčias inscenizacija, tokio štai pobūdžio prisilietimo prie pirmapradiškumo simboliniu įkūnijimu. Tačiau tiesa yra ir tai, kad involiucinis „įsčių palaimos“ siekis su visa simbolinių perkėlimų ir pavadavimų komplektacija yra nulemtas įvairių kokonizacijos kaip pabėgimo nuo gyvenimo iliuzijos versijų, o kartais gali būti tiesiog prilyginamas kapo ramybės nevalingam troškimui.
Taigi prasidėjęs gyvenimas po švenčių yra vertingas jau vien dėl to, kad yra sugrįžimo į gyvenimą laikas, yra paties gyvenimo laikas. Kitas čia natūraliai išplaukiantis klausimas yra toks – kodėl būtent kasdienybė, neginčijant šventės reikalingumo kaip kažkokio prieskonio gyvenime, yra didžiausia būties dovana, vertybė, šventenybė?
Pati kasdienybė yra šventė visu tuo, kas yra manyje ir aplink mus. Pagrindiniu metafizikos klausimu tituluojamas klausimas „Kodėl yra kažkas, o ne greičiau niekas?“ leidžia kasdienybę atpažinti kaip neįmanomybės sferą, kaip didžiausią stebuklą, kaip neišsenkamą šviesos rezervuarą, kaip buvimo perteklių, nevaržantį tavo laisvės. Keldami tokį klausimą, atsiremiame į titulinę pradžios paslaptį, o atsirėmimo į būties galimybės paslaptį stiprios turbulencinės atatrankos rezultatas yra sugrįžimas į kasdienybę kaip į niekados iki galo nepaaiškintą buvimo stebuklą arba, dar kitaip tariant, yra sugrįžimo į neįmanomybės salą nuotykis.
Jeigu būtų kokia nors išankstinė logika prieš pasaulio atsiradimą, būtų galima pasakyti net taip: žiūrint logiškai, nieko negalėjo būti, įvykti, išskyrus nieką, tačiau prasidėjo tokia neaprėpiama visko daugybė, kad net būtis tapo kasdienybe, tai, kas neįmanoma, tapo tai, kas įprasta. Kas be ko, frazė apie logikos duotybę prieš laikų pradžią yra visiškai nelegalios akrobatikos figūra, tačiau, kaip atrodo, nepalyginamai juokingesni yra mūsų laikais pasikartojantys bandymai racionalizuoti tokią pradžios paslaptį atsiremiant į vadinamuosius faktus.
Gal stebėdami Naujųjų metų pradžios petardų sprogimų nutviekstą nakties dangų vėl prisiminsite fizikinę Didžiojo sprogimo teoriją, skelbiančią, kad Visata atsirado iš begalinio tankumo taško, sprogusio prieš milijardus metų? Žinoma, toks sugretinimas čia yra stipriai pritemtas, siekiant komiškumo efekto, tačiau ir pats pavadinimas „Didysis sprogimas“ buvo sugalvotas šios teorijos kritikų su pašaipos intencija, nors bėgant laikui ironiškas pavadinimas įgijo labai respektabilaus įvardijimo prasmę, pažymint fizikų diskusijų dėl Visatos atsiradimo esminę idėją. Tačiau, sakykite, ką norite, ne tik šios teorijos pavadinimas, bet ir turinio dėstymas įvairiausių modifikacijų pavidalu sugrąžina prie to paties gailaus, liūdnojo šypsnio komiškumo išgyvenimo, pastebint, kad teorijos adeptams nepavyksta „kampais apeiti“ dar Parmenido išsakytos įžvalgos, jog iš nieko niekas neatsiranda.
Fizikas dabar būtinai paprotins, kad ši teorija yra prasminga kaip labiausiai vykęs būdas paaiškinti stebėjimo duomenis, bylojančius apie tai, kad Visata visą laiką be perstojo plečiasi. Tačiau, manding, prisirišimas prie šios teorijos modernioje fizikoje yra grindžiamas ne tiek faktų įprasminimo užduotimi, kiek žmogiškosios prigimtis poreikiu kaip tik jaukaus įvaizdinimo būdu pasislėpti nuo akinančio paslapties švytėjimo, atsiradimo problemą pakeičiant plėtimosi problema, o Visatos plėtimąsi savo ruožtu suprantant vos ne kaip sprogimo skeveldrų skriejimą visomis kryptimis į begalinį tolį. Tačiau nežinau jokių argumentų, kurie leistų sakyti, kad įvaizdinimo požiūriu antikos mito siužetas apie Atėnės atsiradimą iš Dzeuso galvos būtų prastesnis už minėtąją Didžiojo sprogimo teoriją. Žinia, krikščionybė išvengia šių kolizijų, nes krikščioniškoji kenozės doktrina paaiškina paties nieko atsiradimo aplinkybes, ko toli gražu neįstengia padaryti fizikos mokslai. Ta proga leiskite drauge išsakyti savo visiškai subjektyvų, nesmagų, nuodėmingą pastebėjimą, kad Bažnyčios koketavimas su Big bang teorija, o taip pat kai kurie kiti bandymai prisijaukinti ultramodernias mokslo išvadas nebūtinai visados yra geriausias sprendimas.
Šventės mus sugražina į palaimingą ciklinio laiko prieglobstį, kur viskas yra tik to paties pakartojimas, kai savo ruožtu kiekviena kasdienybės minutė yra nepakartojama patirtis neįmanomame pasaulyje.
kiek ne i tema….siandie buvau Kardiolitoj/kraujagysliu nemaloniam tyrimui/….Naujuju beveik isvakarese,palatoj susirinkom atsitiktiniai zmones….viena,po tyrimo isveze greitaja/o toks saunus zmogus pasirode/…kitas,is Rokiskio,papasakojo apie savo suniuka,kuri turejo uzmigdyt/11m.,vezys/….pasakojant zmogui eme drebet smakras,sake,kad,laidojant teva,motina,neverke,o cia….sako,kai vedesi ta suniuka,tas vis stabteledavo ir atsigrezdavo i sodyba,savo namus.Zinojo,kad nebesugris…..ot,mielas Edi,kartais Visatos didziojo sprogimo teorija nublanksta pries to suniuko buti……
Absoliučiai sutinku! Ką dabar daugiau galiu palinkėti besibaigiant metams – sveikatos…
…aciu,mielas sielos drauge..
Dievo karalystė jau yra tarp mūsų.
https://youtube.com/shorts/ajm5Bmu1zIM?si=A9GNJz0jFDl0TUyz
Manau, nemažai mūsų užvaldęs godulys goduliukas, pavydukas… Altruistų, idealistų mažai telikę, ypač valdžioj. Gal klystu, bet toks įspūdis, kad iš dabartinės valdžios atstovų gal dar Agnė Širinskienė, ministras Budrys galvoja ne tik apie savo ar savo aplinkos gerovę bet ir visų Lietuvos piliečių interesus… Tokia mano nuomonė…
Atsprašau, netiksliai parašiau pernelyg apibendrindamas, gal buvau nesuprastas. Neturėjau omenyje nei gerbiamo straipsnio autoriaus, nei šio portalo skaitytojų. Labiau turėjau omenyje dalį politikų ir valdininkų.
„neretai palieka kartėlio (…) prieskonį“
„Neretai“ yra rusicizmas „nieriedko“, atsiradęs sovietmečiu. Tikrasis lietuviškas žodis yra „kartais“.
dažnai, neretai
Ar taisyklingas sakinys „Dėl avarijų eilėje atvejų būna kalti pėstieji“?
Ne, netaisyklingas. Vietininkas nevartotinas veiksmo būdui ar laikui reikšti: Dėl avarijų eilėje atvejų (taisoma dažnai, neretai) būna kalti pėstieji.
Tai nepriklausomos Lietuvos Vlastybinės lietuvių kalbos komisijos pateikta nuoroda ( mano pastaba).
„Ar taisyklingas sakinys „Dėl avarijų eilėje atvejų būna kalti pėstieji“?
Ne, netaisyklingas. Vietininkas nevartotinas veiksmo būdui ar laikui reikšti: Dėl avarijų eilėje atvejų (taisoma dažnai, neretai) būna kalti pėstieji.“
Žiūrėkit, vyrai, šitas pavyzdys labai gerai iliustruoja oficialių kalbainių mąstyseną. Kodėl tas „eilėje atvejų“ iš tikrųjų yra „netaisyklingas“? Nes tai yra rusicizmas „v riadie slučajev“. Bet kodėl to nepasakius tiesiai?
Sovietmečiu buvo negalima sakyti, kad rusicizmai yra blogai. Kartais būdavo sakoma „barbarizmas“, bet ir tai nebuvo gerai, nes tai reikštų, kad rusai yra barbarai, o tai irgi būtų buvusi baisi šventvagystė. Dėl to buvo surastas toks neskausmingas žodis „netaisyklinga“. Daugeliui žmonių tai buvo neaišku: kuo netaisyklingas, kas jį paskelbė esant netaisyklingą, ir apskritai, kas žino ar kuria tas „taisykles“? Be to, „taisyklės“ ir „taisyklingumas“ asocijuojasi su mokykla, taigi daug kam atrodo visai kieta tarsi įgelti įsivaizduotai mokytojai ir pasakyti ką nors „netaisyklingai“. Dar kitas aspektas, kad dėl kalėjimų ir sovietų kariuomenės įtakos rusicizmai berniukams atrodė labai „mačo“. Net ir dabar tais laikais augę prasčiokai juos tebevartoja arba, pavyzdžiui, kartais parašo raidę x vietoj ch (kirilicos imitacija) ir mano, kad tai yra žiauriai kieta (o jaunesni ir geriau išsilavinę gali ir nesuprasti, kas yra tie „psiksai“ ar „loksai“).
Dabar sovietmetis yra pasibaigęs daugiau kaip prieš 30 metų, bet kalbainių tradicija neminėti žodžio „rusicizmas“ ir kalbėti tik apie kažkokį abstraktų „netaisyklingumą“ išliko, tiesiog iš inercijos, perduodama iš kartos į kartą (dar kita vertus, mūsų laikais atsirado ir nauja mitologija apie „neapykantos kalbą“ ir pan., taigi ir mūsų laikais atvirai sakyti teisybę nėra visai gerai). Rusicizmai, deja, irgi tebesiveisia.
Taigi, ką čia padarė oficialūs kalbainiai? Labai akivaizdų rusicizmą „v riadie slučajev“ pakeitė į mažiau akivaizdų „nieriedko“. Tikrasis lietuviškas žodis, žinoma, yra „kartais“ arba „dažnokai“.
Taigi siūlau netikėti nei oficialiais kalbainiais, nei manimi, o galvoti patiems: ar nėra taip, kad tas posakis turi labai tikslų atitikmenį rusiškai, o jokia kita kalba neturi? Ar įmanoma tą posakį rasti kokiame nors Smetonos laikų romane? Ar tik kokių 1960-ųjų metų komjaunimo tiesoje jis pasirodo? Ar močiutė būtų jį pasakiusi? Ar nuo to žodžio apskritai koks nors biurokratkalbės, žurnalistkalbės ar šiaip koks Brežnevo laikų tvaikas nesklinda? Taip ir kalbainių nereiks.
…patvitrtindamas patyrusio kliauzininko nicka,prikibsiu prie p.Edvardo….temti – tempti…..neretai Autorius ji vartoja….cia kaip su tais …sliuzais……..jau maniau,kad tulas Skaitytojas i tai ikibs nagais ragais…..bet ,ne – praslydo….
Aišku, Kalėdos ne itin vykęs pasirinkimas Dovanų dienai , bet kad taip susiklostė savaime, dar senais biednais laikais, kada dovanos buvo kuklios, skirtos daugiausia vaikams, ir nevertos didesnio dėmesio.
Anksčiau krikščionys didžiausia švente laikė šv.Velykas, t.y. Prisikėlimo stebuklą, be kurio griūva visas Krikščionybės statinys ir amžino anapusinio gyvenimo pažadas visiems, vienoje ar kitoje užsitarnautoje vietoje.
Švenčių paskatinti pamąstymai, ilgas tekstas, autorius neleidžia sau tinginiauti, turbūt užkramtė kalėdaičių ir sėdo rašyti.
…yra dar toks pyragiukas – grietinietis vadinasi…Sio komento autorius matyt juos megsta…