Kaip išaiškėjo, mes patirsime nepalyginamai didesnius nuostolius dėl subjurusių santykių su Kinija nei tikėjomės kiek anksčiau. Nelabai išplėtotais buvusių prekybos santykių su Azijos kolosu kolapsas būtų dar pusę velnio, tačiau, siekdami skaudžiai pamokyti ir nubausti Lietuvą, kinai atrado tarsi ir netikėtą, bet gana efektyvų būdą stabdyti įtakingų pasaulio kampanijų investicijas mūsų šalyje.
Štai dabar jau turėtume išgirsti žadintuvo skambėjimą, budinantį mus iš palaimingo sapno apie tai, kad viskas kada nors ir kaip nors užsibaigs savaime. Galiausiai mūsų neturėtų guosti ar kaip nors pateisinti neveiklume ir tai, kad Kinijos reakcija yra pasibaisėtinai neproporcinga. kad tokiu būdu, piktai besdama pirštu į mažytę Lietuvą, milžiniška šalis siekia įsteigti pavyzdį – kaip nereikėtų elgtis niekam, tampant drakoną už uodegos.
Būtent labiausiai ir neramina tai, kad Lietuvos pasirinkimas tokiam vaidmeniui pačiai Kinijai nėra pernelyg nuostolingas, taigi Lietuvos kaip gąsdinančio pavyzdžio statusas gali būti dirbtinai palaikomas, neapibrėžtai užtęsiamas laike, tapti labiau tvariu nei to norėtume mes patys. Nesu tikras, kad mus ims ir staiga neapsikentusi išgelbės ES biurokratija, jeigu mes patys nesugebėsime sau padėti.
Ar yra nors mažiausia tikimybė, kad šią situaciją būtų galima pervynioti iš naujo, dabar, jeigu turėtume tokią galimybę, daug ką darant geriau, drauge nepuolant purvu į veidą, išsaugant savo orumą? Neturtingai merginai geras vardas yra didžiausias kraitis, ar ne?
Jau vien ši aplinkybė neleidžia mums lengvabūdiškai postringauti apie tai, kad Lietuva vardan santykių su Kinija normalizavimo privalėtų atšaukti užmačias įsteigti Taivano atstovybę, sugrįždama prie labiau įprasto Taipėjaus atstovybės pavadinimo, kurį drakono tėvynė kažkaip sugeba suvirškinti, neužsiplieksdama pasaulį praryjančiomis liepsnomis.
Žinia, toks mūsų pasirinkimas neturėtų nieko bendro su pozityviu situacijos atvyniojimu, o greičiau būtų mūsų parpuolimo ant kelių prieš komunistinį režimą manifestacija, kai maldaujama atleidimo labiausiai žeminančiu ir kokčiu pavidalu, drauge išsižadant naujų draugų. Tačiau jeigu bent viena drakono galva mąsto, būtų galima pabandyti paieškoti tokio konsensuso, kuris galbūt leistų išsaugoti savo veidą kiekvienai iš pusių.
Kur Lietuva galėtų pabandyti atsitraukti be didesnių nuostolių savo geopolitiniams interesams, drauge neprileidžiant nė minties apie nusižeminimo orgijas? Kaip atrodo bent man, nereikėtų nesmagiu pasidavimu laikyti tylaus Lietuvos sugrįžimo į ne vien tik Kinijai svarbaus ekonominio ir politinio bendradarbiavimo formato 1+17 dalyvių gretas, šalia kitų Vidurio ir Rytų Europos šalių, kurios tokį bendradarbiavimą laiko galimybių turgumi. Tai būtų galima padaryti lengva širdimi, pripažinus faktą, kad bendrauti visados yra geriau nei nebendrauti.
Kas be ko, ne Lietuvos pasitraukimas iš bendradarbiavimo formato 1+17 bent formaliai tapo tuo „nesantaikos obuoliu“, lėmusiu dideles mūsų santykių perturbacijas. Dar daugiau, – Kinija sugebėjo net apsimesti, kad Lietuvos apsisprendimo pasitraukti iš šio forumo beveik nepastebėjo, juolab, saugodama savo veidą, nebuvo linkusi viešai dėl to rūstauti. Drakonišką Kinijos įniršį iššaukė truputėlį kitos aplinkybės, tačiau, zonduojant konsensuso galimybę dėl labiau svarbių klausimų tarp mūsų šalių sprendimo, palanki arba bent ne tokia griežta kaip dabar Lietuvos nuomonė apie bendradarbiavimo formatą 1+17 būtų šalutinis, bet palankus pagrindinių nesutarimų neutralizavimui veiksnys.
Taivano įvardijimas atstovybės pavadinime kelia didžiausią komunistinės Kinijos įniršį, bet drauge netrukdo su kartėliu nuryti Taipėjaus pavadinimą neužspringstant, nes pirmuoju atveju nurodoma šalis ar sala kaip visuma, o antruoju atveju kalbama apie visumos dalį, net jeigu ta dalis yra sostinė.
Savo ruožtu dabar jau mes neturime jokios teisės atsisakyti Taivano pavadinimo atstovybės įvardijime, tačiau dalinį tokios atstovybės pobūdį su visiems mažiausiais nuostoliais būtų galima pažymėti kaip svarbiausią išskiriant vieną iš visų galimų atstovybės veiklos profilių, pavyzdžiui, skelbiant, kad yra steigiama Taivano ekonominė atstovybė, kitas atvejis, Taivano kultūros atstovybė, dar kitas atvejis, Taivano geografinė atstovybė, dar kitas atvejis, Tautų draugystės Taivano atstovybė ir t. t., ir pan.
Jeigu Taivano atstovybė vadintųsi Taivano demokratijos atstovybe, tai, be visa ko kito reikštų, kad tokia atstovybė neatstovauja Taivano nedemokratinei daliai (net ir labiausiai demokratinė šalis turi didesnį ar mažesnį nedemokratinį likutį).
Ar žiūrint iš mūsų interesų taško, tai tikrai būtų tas atvejis, kai ir vilkas lieka sotus, ir avis – sveika?
Ar išties tai yra tas atvejis, kai ir drakonas lieka užganėdintas, ir princesei pavyksta išsaugoti savo nekaltybę – nežinau nežinau…
