Tomas Manas romane „Daktaras Faustas“ sako, kad liga gali pažeminti, bet gali ir išaukštinti žmogų, antruoju atveju tikriausiai turėdamas galvoje Fridricho Nyčės (Friedrich Nietzsche) gyvenimo ir ligos istoriją.
Ką čia daug slėpti, prieš keletą metų susirgau onkologine liga, vėžys buvo stipriai pasivaręs į priekį. Gydymas, jeigu galima būtų taip pasakyti, buvo sėkmingas, be didesnių liekamų pasekmių, taigi nesijaučiu nei labai pažemintas, nei juolab išaukštintas tos neretai mirtina vadinamos ligos.
Kas be ko, apie sėkmę čia turėtume kalbėti tik labai sąlygine prasme, gerai suprasdami tikrą dalykų padėtį, kad, dabar jau atstatęs savo gyvybines funkcijas, kūnas tebelieka užminuotas, su tiksinčia bomba po užpakaliu.
Be visa ko kito, nuo tada pats likau įsižeidęs ant savo kūno (dėl didesnio konceptualumo čia privalau neišgirsti kalbos kultūros reikalavimų, drąsiai sakydamas „ant kūno“), neišsižadėdamas tolimojo giminystės laipsnio su savo kūnu, bet nevengdamas ir tretiravimo, laikydamas jį dideliu mulkiu, į silpnaprotystę linkusiu giminaičiu, kurį, nori to, ar nenori, reikia prižiūrėti. Savo kūnui leidžiu savarankiškai įsimaišyti į minią, nedraudžiu iš padilbų pasižvalgyti į mergas, kartas nuo karto suteikiu jam progą pavedžioti mano šunį, bet labiau reikšmingų darbų nepatikiu.
O dabar papasakosiu apie atvejį, kai kūno negalavimai tarpininkavo kraupiam sielos pažeminimui, nutvilkė neviltimi iki pasąmonės gelmių.
Na, iš tiesų, vėžys buvo tik kažkas panašaus į ilgai neužtrukusią slogą, palyginus su tais vargais ir neišbrendamais kančių keliais, kai, pasveikimo iš didelės rizikos ligos paskatintas, nusprendžiau susitaisyti dar ir dantis vienoje odontologine klinka pasivadinusia licencijuotoje įstaigoje Kaune, peršokdamas, jeigu leisite taip pasakyti, nuo onkologijos prie odontologijos.
Būdamas gudriu po laiko, privalau visus perspėti, kad, iškilus reikalui taisyti dantis, visų pirma privalu susirinkti detalią informaciją apie paslaugos teikėją. Įsivaizduoju, kad būna odontologinių klinikų, kultivuojančių įsitikinimą, kad reputacija yra vienas iš verslo sėkmingumo principų, tačiau, kaip išaiškėjo, dar yra ir tokių odontologinėmis klinikomis besivadinančių verslo įmonių, kurios išsilaiko, uždirba pinigus juodosios chaltūros, kitaip nepasakysi, būdu. Kaip atrodo, pastaruoju atveju klinikų savininkai taikstosi su nusistovėjusia apgaulės praktika, nes pasamdyti chaltūros meistrą kainuoja pigiau nei dorą žmogų, – anie patys užsikala sau didesnį pinigą, nesilaikydami darbo etikos ir sukčiaudami su medžiagomis, kita vertus, kad ir kaip ten būtų, toks sukčius taip pat ilgiau ar trumpiau kuria pridėtinę vertę, pildo įmonės kasą.
Aš pasirinkau arčiausiai mano namų įsikūrusią kliniką, čia už suteiktas odontologines paslaugas sumokėjęs 10 tūkstančių eurų.
Gaila ne pinigų, iš esmės išmestų į balą, o sveikatos, nors susiskolinti iš visų pašalių ir sumokėti chaltūros meistrams pinigai nėra jau tokie maži, kaip galėtų atrodyti turtingam pižonui (perspėju, kad šiame žodyje rašosi „ž“, o ne „z“ raidė), prilygsta vos ne metiniam atlyginimui.
Vis tik kartais pagaunu save galvojant, kad būčiau sumokėjęs tuos 10 tūkstančių tam geradariui, kuris būtų perspėjęs iš tolo apeiti man dideles nelaimes, skausmus, veido užtirpimus, daugiakartinius įdėtų įtaisų lūžimus, ištrupėjimus, skilimus, užtraukusią kliniką -, bala nematė tų paslaugų, suteiktų norint pasigerinti išvaizdą.
Tikriausia skaitytojas jau nerimauja, skubėdamas pasakyti, kad Lietuvoje yra numatytos ir tiksliai aprašytos procedūros – kaip aptartu čia apgaulės atveju būtų galima ieškoti tiesos ir žalos atlyginimo? Tokia iš tiesų yra graži teorija, o praktiškai visi nukentėję nuo odontologijos sukčių žmonės nieko nelaimi, net įsipainiodami į ilgai trunkančius teismo procesus. Už chaltūros meistrų ir odontologijos sukčių interesus visados kaip mūras stoja vadinamieji Odontologų rūmai!
Lietuvoje yra bent trys lobistinės organizacijos, kurios gina grupinius interesus, neretai pažeisdamos teisėtus didžiosios piliečių dalies lūkesčius. Tai – Lietuvos bankų asociacija, Lietuvos Antstolių rūmai ir jau minėtas Lietuvos respublikos Odontologų rūmų susivienijimas.
Patikėkite, žinau, ką sakau, ne vieną valandą praleidau studijuodamas man prieinamas bylas, kylančias dėl pacientų skundų ir pretenzijų nekokybiškai savo darbą atlikusiems odontologams (kaip jau užsiminiau anksčiau, tokiais atvejais paprastai laimi dantistas su samdomų pagalbininkų būriu sugebantis užkalbėti teisėsaugai dantį). Susikaupė visas segtuvas medžiagos su neįtikėtinų faktų krūvos registravimu, todėl pats laikas būtų viešai pasižadėti, kad anksčiau ar vėliau pateiksiu skaitytojo dėmesiui dokumentinę-meninę apybraižą, pavadinimu „Odontologijos rūmai“ kaip savotišką romano „Dievų miškas“ pratęsimą.
Kartą Kovo 11-osios jubiliejaus proga LR prezidentas Gitanas Nausėda viename iš savo pasisakymų konstatavo faktą, kad per nepriklausomybės laikotarpį Lietuva pasiekė neįtikėtinų laimėjimų, užkopė į anksčiau neįsivaizduojamas aukštumas.
Žinia, didžiausias iškovojimas yra pati nepriklausomybė, o garbingo jubiliejau proga tiesiog būtina pasidžiaugti, paminėti gražius dalykus, tačiau, stojus kasdienybei, nėra kur padėti akių, matant, kad kai kurios mūsų gyvenimo sferos yra visiškai pašvinkusios kaip akį rėžiantis disonansas garbingam nepriklausomos Lietuvos vardui. Toks pašvinkimas didesne ar mažesne dalimi prasimuša apskritai ten, kur pritrūksta geros valios, o ypač stipriai privačių odontologijos klinikų sferoje.
Todėl atkakliai laikausi nuomonės, kad Lietuvos nepriklausomybė kol kas yra paskelbta tik iš dalies, nes valstybės nepriklausomybės saulė dar toli gražu nėra patekėjusi minėtoje privačių odontologijos klinikų sferoje, o baisiausias nepriklausomybės priešas tebetūno apsikasęs Odontologų rūmų bunkeryje.
Dantys nėra tik įkandimo priemonė, net jeigu įsivaizduojame tai, kaip malonu švelniai dantimis susibarškinti su mylimąją ar nešvelniai įkąsti savo priešininkui į galvą.
Taip pat dantys nėra tik valgymo priemonė. Mokytojui, dėstytojui, apskritai paskaitininkui dantys yra darbo priemonė. Jeigu netikite, pabandykite įsivaizduoti, kad net I. Kanto nesiklausytų studentai ar mokiniai, jeigu didysis mąstytojai kreiptųsi į auditoriją, rodydamas visiems savo išpuvusius dantis…
(Tokius belieka tik siųsti tiesiogiai į mūšio lauką kaip gąsdinančias priešą pamėkles arba kaip vienkartinio panaudojimo ginklą – savotiškus sausumos dronus su granata tuščioje burnos erdvėje.)
Po karo siūlysiu mūsų Vyriausybei priimti dar ir tokį nutarimą, kad už odontologines paslaugas ugdymo sferos darbuotojams visą kainą sumoka valstybė, įpareigotoms institucijoms tikrinant atliekamų paslaugos darbų kokybę, žiūrint, kad valstybės pinigai nebūtų paleisti vėjais.
Ar ne per daug noriu, a?
Toje srityje technologijos nuolat kinta,sakykime, į gera; bet iš kur imti tiek kvalifikuotų specialistų , kiek pas mus yra odontologijos klinikų?