Per daugelį metų susiformavo įspūdis, kad F. Nyčės tekstus reikėtų skaityti turint rankose distancinio valdymo mėgintuvėlį, leidžiantį modeliuoti priartėjimo-nutolimo atstumą, galiausiai, kad ir kaip to norėtųsi, – nesusitapatinti prieš savo valią.
F.Nyčės tekstai užburia, lengvai įtraukia žmogų, tačiau, kaip atrodo, svarbu neužmiršti, kad ne viską čia reikia imti už gryną pinigą, nes tiesmukai patikėjęs šiuo autoriumi žmogus greičiausiai sukarikatūrintų savo likimą, pradėtų gyventi išgalvoto personažo, o ne žmogaus gyvenimą. F.Nyčės tekstai – tai žaidimas, kurį tarsi ir saugu būtų žaisti, jeigu neužmirštume, kad užsižaidus galima išbarstyti sielą ir užmiršti net tai, kad užmiršome įsipareigojimą neužmiršti.
Kaip atrodo tai labai gerai suprato ir pats F.Nyčė, jeigu prisiminsime, kad jo didingai suręstoje filosofijos poemoje „Štai taip kalbėjo Zaratustra“ yra pasažas, kur įtikėjęs ir entuziastingai skelbiantis F.Nyčei artimas mintis personažas yra pavadinamas Nyčės kiaule. Tarkime, taip filosofas apsidraudžia nuo dažnai iškylančio pavojaus, kai lėkšti epigonai iškilaus mąstytojo mintis dažniausiai yra linkę paversti ideologiniais postulatais.
Tačiau F.Nyčė yra vienintelis toks, niekuo nepakeičiamas autorius, kuris įgalina su didžiausiu trenksmu atgauti gyvenimo jausmą, jeigu norite, padeda aptikti patį gyvenimą, yra gyvenimo filosofo titulo labiausiai nusipelnęs mąstytojas.
Tarkime, kad savo ruožtu dirbtinis intelektas net į gyvenimą žiūri taip rimtai, jog jis negali nei sukiaulėti, nei sužmogėti, o antžmogis yra dirbtinio intelekto robotas, iš aukšto žiūrintis į viską, kas yra, F.Nyčės žodžiais tariant, „žmogiška, pernelyg žmogiška“.
Dabar pagalvokime apie tai, ko labiausiai trūksta dirbtiniam intelektui, gerai suprantant, kad, ko ne ko, o neišsenkančių įtekančios ir ištekančios informacijos srautų, taip pat loginės dėlionės beribiškumo jam tikrai netrūksta.
Taigi, pagal kontrasto dėsnį, tas dalykas, ko labiausiai turėtų trūkti net beribiam dirbtiniam intelektui, yra gyvenimo jausmo apoteozė, tikro gyvenimo supratimas, tiesioginis gyvenimo išgyvenimas. Kad ši mintis taptų dar akivaizdesnė, pašiurpinkime savo vaizduotę pritemtu teiginiu, kad F. Nyčės filosofinės apybraižos yra dirbtinio intelekto iš ateities sau pačiam parašyti tekstai.
Dabar skubu nuraminti skaitytoją, kad ką tik greičiau pajuokavau nei kalbėjau rimtai, arba, dar tiksliau tariant, aptariant F.Nyčės filosofemas, drauge pabandžiau įsivaizduoti, kaip čia lengvai šaržuojant, o gal jau balansuojant ant nepiktos parodijos ribos būtų galima pritaikyti Georgo Hegelio absoliutinės dvasios sugrįžimo į save būtent savęs įsisąmoninimo keliu teoriją?
Kita vertus, tą ypač verta pabrėžti, pats F.Nietzsche labai rimtai, galima sakyti su religiniu pietetu kalba apie jam kažkodėl labai brangią, išskirtinę amžino to paties sugrįžimo idėją, nematydamas reikalo, kaip atrodo bent man, pernelyg konkretizuoti taip įvardintos idėjos turinio.
Vis tik, regis, nelygstamai teisūs yra tie minties istorijos tyrinėtojai, kurie sako, kad lengvai neatspėjama F. Nyčės genialumo mįslė pirmiausiai yra tai, kad garsusis, pranašo tonu neretai kalbantis gyvenimo filosofas žiūrėjo į ateitį kaip per vandenį, lengvai nuspėdamas ateities tendencijas, savo laiku buvo savotišku ateities barometru. Štai Tomas Mannas tvirtina, kad F.Nyčė išpranašavo net tai, kad Vokietija taps Europos slavizacijos vartais (turimos galvoje II-ojo pasaulinio karo išdavos), nors aš pats tokios nuorodos F.Nyčės raštuose nesu aptikęs.
Ar F.Nyče neklydo pranašaudamas, kad galiausiai Dievo vietoje atsiųstas antžmogis, t. y., mūsų sutarimu, dirbtinio intelekto robotas, o tautų susimaišymo pagrindu užgims nuosmūkio rasė, t. y. „gerasis europietis“?
Neskubėdamas į šį klausimą atsakyti nei „taip“ , „ne“, su dideliu palengvėjimu grįžtu prie F. Nyčės forsuotos amžino to paties sugrįžimo idėjos, puoselėdamas viltį, kad absoliutinės dvasios sugrįžimo į save adekvačiausia forma yra tauta kaip gyvosios tapatybės formulė besimainančiais laikais…
kita amžino to paties sugrįžimo mito parafrazė
ir žengėme po to
į hadą
žvaigždė tik suputojo
pakeliui paliko padai
