Edvardas Čiuldė. Kaip į kapą yra stumiama gyva tauta? (II)

Praeitą kartą daugiausiai dėmesio skyrėme Rimvydo Valatkos išsakytai nuomonei, kad neva tokio dalyko kaip lietuvių tauta jau nėra arba net ir nebuvo, grindžiant šią išvadą nuorodomis į tai, jog ne visi lietuviai andai dalyvavo Baltijos kelyje, o, kita vertus, pastarųjų metų sociologiniai tyrimai rodo, kad tik 16% šalies gyventojų yra nusiteikę ginti Lietuvą su ginklu rankose karinio užpuolimo atveju.

Nieko nesakykite pavėjui, tikrai nesijaučiu laimingas ir ramus dabar su užgulta sąžinę dėl to, kad aną kartą apie žinomą žurnalistą ir rašytoją kalbėjau labai atžagariai ir piktai, nes, jeigu norite žinoti, R.Valatka man nieko blogo nėra padaręs, piktu žodžiu niekur neminėjęs, o yra kaip tik priešingai, kai būdamas dienraščio vyriausiuoju redaktoriumi kažkada labai mielai spausdino mano parašymus, kartas nuo karto dar ir pamalonindamas šiltu laišku ei. pašto adresu, tačiau nesutarimų objektas šiandien yra taip kraupiai išdidėjęs, kad neturiu nei laiko, nei noro puoselėti nutolusius sentimentus.

Kita vertus, nesijaučiu pažeidęs profesinės etikos reikalavimus, nes pats savęs, kažką parašančio kiekvieną savaitę, nelaikau rašytoju ar juolab žurnalistu, o greičiau skaitytoju, sukilusiu prieš tokius rašytojus, kurie su nesveiku užsidegimu kaskart veržiasi išplauti mūsų smegenis.

Tačiau grįžkime prie sociologinio tyrimo dėl Lietuvos gyventojų nusiteikimo ginti savo tėvynę, esant reikalui, su ginklu rankose.

Bijau, kad jau atsibodau kartodamas (paskutinį kartą čia), jog labai svarbu mūsų svarstymuose ir įsivaizdavimuose skirti valdžią ir valstybę, nes šiandien toks nesugebėjimas atskirti šių dalykų, jų suplakimas į vieną vietą ar juolab vietų sumaišymas, vieną pakeičiant kitu, užtraukia mirtiną pavojų nacionaliniam saugumui.

Kas galiausiai atsitinka, kai mūsų laikais žmonės, pripratinti prie totalinės vizualizacijos, pradeda įsivaizduoti valstybę su Ingridos Šimonytės veidu, kam norėtųsi kautis už tokią valstybę, užstatant savo gyvybę, a? Kaip jau užsiminiau, ypač svarbu tą skirtumą paryškinti šiandien Lietuvoje, kai valdančioji koalicija per prievartą bando primesti visuomenei leftistines nesąmones, nesveikai hiperbolizuoja ir prioretizuoja LGBT bendruomenės interesus kitų gyventojų grupių sąskaita, homoseksualų asmenį laiko pavyzdiniu žmogumi, įsikūnijusiu pažangos etalonu, apie žmogaus teises paisto niekus G.Orwello antiutopijų stiliumi, tokiu būdu sukeldama daugumos gyventojų pasidygėjimą ir alergija, numušdama ūpą kovoti už taip politiškai apipavidalintos tėvynės integralumą, apskritai naikina valią. Taigi, kaip atrodo bent man, jeigu žmonės patys intuityviai nejaustų skirtumo tarp valdžios ir valstybės, pasiryžėlių padėti savo galvas už šiandien jau neįtikėtinai politiškai sukarikatūrintą Lietuvą nelinktų nė 1%.

Kaip viešai su netramdoma arogancija yra prasitaręs toks Arkadijus Vinokuras, jam Lietuva, be Europos sąjungos teisyno, būtų tik gabalas žemės. Tačiau didžiausia bėda yra tai, kad už teisyną, be to, labai ydinga teisyną, niekas, tikriausiai net ir A.Vinukuras, nematytų jokio reikalo pernelyg aukotis, juolab užstatyti savo gyvybę. Kitas dalykas, kad lietuvis galimai yra pasirengęs kautis už savo žemę labiau nei už teisyną.

Tačiau net ne tai čia yra didžiausią pavojų keliantis dalykas, dar labiau neramina ta aplinkybė, kad valdantiesiems blokuojant sąvokos „tauta“ vartojimą ar, kitu atveju, alergizuojant, kraupiai sumenkinant šią sąvoką, iš oficialaus diskurso yra pašalinama tautos kaip suvereno, t. y. aukščiausiosios valstybinės valdžios, dar tiksliau tariant, valstybės kūrėjo ir substancinio pagrindo samprata, o tokia neįgalinta tautos kaip suvereno sampratos valstybė galiausiai lieka kyboti ant siūlo arba, jeigu norite, ant Ingridos plauko. Nužudžius taip suprantamą suvereną, iš valstybės anksčiau ar vėliau belieka tik apgailėtini griuvėsiai, puvėsiai, duženos.

Kažkada Lietuvoje kaip puodas kunkuliavo, virė, o ir vėliau kartas nuo karto yra prisimenamos, į paviršių iškyla kraštutinai užpainiotos diskusijos dėl vadinamųjų „ valstybininkų“. Kas jie tokie yra, kodėl žodis „ valstybininkas“ įgijo tiek daug neigiamų konotacijų? Kaip atrodo, atsakymas yra juokingai paprastas – vadinamasis valstybininkas tampa tragikomišku personažu jau vien dėl to, kad jis, dėdamasis atstovaujantis valstybę, niekaip nesugeba paaiškinti – kam atstovauja, kieno valią išreiškia jo žargone valstybe vadinamas politinis ar dar kitaip įprasmintas darinys?

Kažkur jau esu prasitaręs, kad valdžia, kuri bando vienaip ar kitaip ignoruoti savosios tautos kaip suvereno idėją, 1) geriausiu atveju yra gauja, aukščius visko iškelianti klano interesus, 2) galbūt yra imperijos statytinių šutvė, 3) arba tarnauja kitų šalių suverenams.

Be visa ko kito, esant progai, prisipažinsiu, kad netikiu ir niekados nepatikėsiu, – galite tašyti man kuolą ant galvos, – jog niekinantys savo tautą, tarkime, lietuvybės puoselėjimą laikantys reakcinga veikla žmonės gali kažkaip padėti kovojančiai Ukrainai. Kaip atrodo bent man, tokių žmonių aukos toli gražu nėra tyros širdies dovana, o greičiau nešvankumo užkrato platinimas. Kitą vertus, tą patį galima persakyti dar ir taip, kad aukoti Ukrainai privalome visi, tačiau ne visi turime tokią teisę.

***

Skaitytojų išsakytų nuomonių spiečių komentarų rubrikose po interneto dienraštyje išspausdintu straipsniu sąlyginai pavadinčiau agora – kaip nuomonių turgų. Tai išties yra įdomus reiškinys, savo daugiabalsiškumu primenantis turgų arba besimainančių spalvų persirengėlių karnavalą, panašus į išdrąsėjusių žmonių su kaukėmis ir neaiškiais tikslais susirinkimo vietą.

Gaila, kad Lietuvoje, seklėjant demokratijos tradicijoms, tokie turgeliai prie didžiųjų interneto leidinių pastaruoju metu vis dažniau yra uždaromi. Kita vertus, aptarto pavyzdžio nesustyguotų nuomonių pliūpsnis laisvo komentavimo erdvėje vien dėl čia besireiškiančios pažiūrų drastiškos įvairovės ir prieštaringumo gali būt įdomesnis dalykas net už patį straipsnį, drauge neužkraunant autoriui naštos už taip reiškiamų nuomonių etiškumą.

Štai visa tai, ką visai neseniai kitame straipsnyje kalbėjau apie suvereno nužudymą ir šiandien valdžioje vyraujantį nusiteikimą prieš lietuvybę, skaitytojai komentarų rubrikoje, greitai pasigavę, pavydėtinai vikriai suvedė į tokią tarsi ir atsitiktinę aplinkybę, kad neva I.Šimonytės gimtoji kalba yra lenkų kalba, o, toliau fantazuojant, Viktorijos Čmilytės-Nielsen – galimai rusų kalba. Esą vizito Lenkijoje metu I. Šimonytė yra pareiškusi, kad šeimoje kalbėjo lenkiškai.

Iš tiesų, ar būtų galima dabar mūsų šalį užplūdusį dviprasmybės jovalą paaiškinti gimtosios kalbos daroma įtaka, prisimenat, kad ir besivartanti kosmose Aušrinė Armonaitė taip pat kalba greičiau esperento kalba nei lietuviškai, valdančiojo triummoterato figūroms įskiepytą nuo vaikystės atitolimo nuo lietuviškos dirvos faktorių laikant už atskaitos tašką, taip siekiant suprasti, kas čia darosi? Nežinau nežinau…

Žinau tik tai, kad taip suprantamas gimtosios galvos cenzas nėra galimas mūsų padangėje nei teisiškai, nei juolab dėl etinių sumetimų. Tačiau jeigu suverenas galėtų byloti vienu balsus, jis galbūt pasakytų, kad gimtosios kalbos, įskiepytos su motinos pienu, sąlyga, skiriant ar renkant žmones į aukščiausius postus Lietuvoje, yra svarbi kaip nerašyta taisyklė…