Edvardas Čiuldė. Kaip keitėsi laisvės skoniai, bėgant metams? (II)

Prieš daugelį metų Kovo 11-osios proga rašiau:

Šįkart leiskite tarstelėti keletą žodelių apie laisvę jau ne metafizine, atitraukta prasme, bet atsigręžiant į laisvės fizinius, dar daugiau – jutiminius parametrus, primenant, kad laisvę galima užuosti, ragauti, liesti. Laisvė yra ne tik idėja, bet ir kūnas, be to, ne tik politinio ar ekonominio idėjos įkūnijimo, realaus įgyvendinimo pavyzdžiais, tačiau ir kaip visus jutiminius receptorius veikiantis laimės dirgiklis.

Kulinarijos knygų receptūrose nenurodomas toks ingredientas kaip laisvė šalia sviesto, kiaušinių, druskos ar cukraus pudros, tačiau bet koks nelaisvėje pagamintas patiekalas yra sugižęs iš anksto, nežiūrint įdėtų pastangų ir kulinarinio talento. Todėl vienaip tą patį ragauja vergas, kitaip – laisvas žmogus, skonio receptoriais apčiuopdamas laisvės esmę, semdamas fizinę palaimą iš laisvės resursų. Laisvė yra svarbiausiasis vitaminas, reikalingas žmogaus gyvasties palaikymui.

Posakis „įkvėpti laisvės oro“ yra tautologija, nes nelaisvėje žmogus yra priverstas springti dvoku nuo okupanto autų, padžiautų ant balkono turėklų, dūsta kaip žuvis išmesta ant kranto. Taigi laisvė kvepia, laisvoje šalyje kvėpuoti yra vienas iš didžiausių malonumų, kai krūtinė kilnojasi nuo kunkuliuojančių plaučių ir iš laimės vartosi tavo širdis.

Net daugintis nelaisvėje buvo galima tik užpylus akis, bandant užmiršti, kad tokiomis aplinkybėmis žmogus nevalingai tampa vergų gamybos mašina, darbo jėgos reproduktoriumi, kur kūdikiai gimsta pasenę jau įsčiose. Žiū: nelaisvėje nesidaugina net kai kurios gyvūnų rūšys, į gyvenimą žiūrinčios daug blaiviau. Galop tik išlaisvintame krašte gali sutikti mylimąją, atsiliepiančia bedugnių akių žvilgsniu, nuo kurio svaigsta galva.

Ogi nelaisvėje net kraštovaizdis „mėlynas Nemuno vingis ir sena Palanga“ buvo tik nuo tikrovės nutolinantis melas, o laisvės pakylėtas atsiduri pačios tikrovės centre su sena Palanga ir mėlynu Nemuno vingiu, kur akys nebemeluoja. Viskas čia matosi iki smulkiausių detalių savaime kaip Tėvynės nepaslėptis.

Prie laisvės yra geriau gyventi nei prie nelaisvės net tada, kai yra blogai.

Kitą kartą, Kovo 11-osios išvakarėse, tvirtinau:

Ar nenusaldiname mes kartais savo kalbų apie laisvę? Išties, jeigu būtų reikėję 30 metų ragauti vien tik bedugnį kaip artezinis šulinys, niekaip iki galo neišragaujamą tortą, širdis užspringtų nuo saldumo pertekliaus, pasidengusi negyva cukraus pudros patina, visi susirgtume diabetu.

Ir nieko nėra baisiau nei užnuodytas tortas. Kai prie saldumynais nukrauto šventinio stalo pirmoje eilėje paprastai vienas per kitą grūdasi verteivos, galop čia pūpsantis laisvės tortas ima ir persisunkia Grigeo vamzdžių leidžiamų srutų dvoku.

Kaip galiausiai išaiškėja, laisvosios rinkos fetišizavimo tortas nuo pat pradžių buvo užnuodytas gobšumo įdaru, todėl net pašvinkusios silkės uodega bedalio žmogaus rankose yra vertingesnis dalykas nei tokiais tortais nukrautas stalas.

Kaip dabar jau atrodo, laisvė savo skoninėmis savybėmis vis tik yra artimesnė rupios duonos spragumui nei torto pretenzingumui, neretai vedančiam į apsinuodijimą.

Tas žodis yra ne tik saldus, bet ir sūrus, primenantis prakaito ir kraujo prieskonį.

Nieko nepadarysi, ilgai brandintas laisvės žodis drauge turi stiprų kartumo užtaisą, panašiai kaip labai gero šokolado substancijoje galiausiai vis tiek prasimuša kartėlis. Laisvės kartumas – tai veiklus ilgesys, žinojimas, kad laisvė yra transcendentinis skiepas mūsų uolėtoje pakrantėje.

Užpraeitais metais, pasitinkant Vasario-16-ąją, rašiau:

Dabar jau tikrai išaiškėjo, kad silkės uodegos skonis toli gražu nebuvo blogiausias dalykas, jeigu – ne geriausias. Nepalyginamai blogiau yra tada, kai mes esame susodinami aplink vaišių stalus su gausiai nukrautais patiekalų plastmasiniais muliažais, kur net mano įsižeidęs šuo negraužia guminio kaulo, numesto po stalu.

Ne visi čia puotaujantys yra išgamos, tačiau iškamšomis, bėgant laikui, tampa beveik visi, užsibuvę imitacinės demokratijos puotoje. Ketveriems metams sustingę vaškinių figūrų be apetito pozomis, patys tampame muliažais prie stelažų.

Nudažytos plastmasės šalyje Tėvynės sąjunga vadinasi partija, užsimojusi išnaikinti Tėvynės atmintį net iš atokiausių šalies užkaborių, o Laisvės partija pasivadinusi apsišaukėlių gauja nudrasko laisvės kovotojų atminimo memorialiniu ženklus nuo pastatų sienų, keičia didvyrių gatvių pavadinimus, galiausiai nuverčia nuo postamento Laisvės Raitelio paminklą, pastatydama čia skulptūrinę kompoziciją merui (toli gražu ne Homerui), jojančiam ant meitelio.

2024 m. kovo 10 d. liudijau:

Šiandien, pasitinkant Kovo 11-ąją, yra proga pagalvoti – kaip kvepia, kuo atsiduoda išdavystė laisvoje šalyje?

Vien tik pagalvojus apie tai, veidą iškreipia pasišlykštėjimo grimasa, tarsi būtum šūdo užkandęs (klasikės žodžiais tariant).

Gerklę graužia kartėlis, tikrai nepanašus į tą, kuris atsiranda nuo šokolado rijimo.

Negaliu atsikratyti įspūdžio, kad šįkart mums šventinį tortą iškepė su menstruacijų prieskoniu.

Tarsi to būtų dar maža, didžiųjų laisvės rinkimų išvakarėse po šalį laksto vilkolakis, konservatorių išsiaugintas iš pašvinkusio VSD kurmio.

O Laisvės partija šioje laisvoje šalyje paskutiniais kadencijos metais sulavonėjo taip staigiai, kad, saugant piliečius nuo blogo kvapelio, Vadovybės apsaugos departamentas urmu įsigijo nenustatytą dezodoranto purškalų kiekį standartinių gesintuvų dydžio.

Laisvės sargybiniai svečius pasitinka su tokia nežmogiškai oficialia povyza, tarsi jau keturis metus čia stovėtų su kaupu pridėję į kelnes…

2025 m. sausio 12 d., Laisvės gynėjų dienos išvakarėse, gretinau įvykius:

Kad ir kaip toks pareiškimas dabar kažkam, galimas daiktas, pasirodys šventvagišku, vis tik negaliu sutūrėti pro oficialumo luoba prasikalusios mintelės, kad Žydų muziejaus Šeduvoje neseniai surengtas pasalūniškas išpuolis prieš lietuvių tautą yra ne mažesnis blogis nei atvira karinė priešo agresija 1991 m. sausio 13 d. Žinoma, skiriasi lyginamų įvykių metu patirti tiesioginiai nuostoliai, kas be ko, ne mažesnė tiesa yra ir tai, kad jau vieno žmogaus gyvybės netektis yra su niekuo nepalyginamas praradimas, tačiau moraliniai nuostoliai abiem gretinimais atvejais yra panašiai milžiniški.

Kruvinojo Sausio andai metu praradome geriausiųjų iš geriausių, apgynusių laisvę, gyvybes. Jų netektis yra neatstojama dar ir dėl to, kad kitą kartą, kai prireiks tų geriausiųjų iš geriausių ryžto naujo pavojaus akivaizdoje, jų bus jau kažkiek mažiau (kaip išaiškėjo, prieauglio dėsniai čia neveikia), kai geriausiųjų iš geriausių gretose net vieno žmogaus praradimas yra su niekuo nepalyginamas nuostolis.

Kita vertus, fantasmagoriškus įvykius Šeduvoje Laisvės gynėjų dienos išvakarėse prisiminiau neatsitiktinai, nes Žydų muziejaus čia įpūstas nešvankus skandalas, nori nenori, įpareigoja kelti klausimą – ar Lietuva tikrai yra laisva šalis, jeigu valstybės idėjai atstovaujanti valdžia čia taikstosi, bailiai pasislėpusi po šluota, su piktybiška provokacija, greičiausiai sumanyta okupanto autkojo kažkada pridvisusioje ir dar kol kas neišsivadėjusioje atmosferoje (tai galima atsekti pagal substancinio lygio smarvės paliktus pėdsakus).

Ar tokia „valstybė“ yra verta laisvės gynėjų, geriausiųjų iš geriausių, sudėtų aukų? Ne iš gero gyvenimo dabar pagalvojau, kad galimai tų geriausiųjų iš geriausių nebeatstojama per visas laisvės kovas prarastis sumuojasi į vieną kritinio svorio netektį, kai nebuvimas pakeičia pasaulio prigimtį, nes, kaip žinome, tomistiniu požiūriu, blogis yra gėrio arba, dar tiksliau tariant, būties trūkumas, kitaip tariant, nebuvimo pasekmė.

Šiais žalio medinio žalčio metais tikriausiai sulauksime „įdomių“ teismo procesų. Galimas daiktas, numatomi įvykiai pažymės ribą, kai „Rubikonas yra peržengtas“.

Jau turime labai liūdną precedentą, kai buvo iškelta byla dėl to, kad atstovaujantis lietuvišką gyventojų populiaciją žmogus išsakė savo nepasitenkinimą dėl beprecedenčio lietuvybės ribojimo „pažangiečių“ valdymo laikais. Valdžia pasikeitė, tačiau neapleidžia nuojauta, kad jau šiais metais ne tik bus imtasi fabrikuoti vieną ar kitą byla, bet ir bus nuteisti žmonės, kurie Konstitucijos garantuotą žodžio laisvę supras pažodžiui, nesilaikydami artėjimo į „1984-uosius“ atmosferos sukurtos tabu lentelės nuorodų.

Tai reikštų kad galiausiai mūsų, kadaise laisvės gynėjus pagimdžiusioje, o po to juos praradusioje, dabar parako garais pritvinkusioje šalyje įvyktų didysis sprogimas su minuso ženklu, taigi mūsų brangi Tėvynė pasilaidotų po savo skeveldromis. Neduokdie!