Jeigu tautos, kaip kažkas gražiai pastebėjo, yra pasaulio žiedai, turime pretekstą pakalbėti apie tautų kuriamą pasaulio spalvų harmoniją ir viską užliejančią jų kvapų jūrą.
Kartą jau esu turėjęs progą papostringauti apie tai, koks yra laisvės skonis, šiandien esu nusiteikęs pradėti diskusijas dėl to, kad tautos egzistencinį pagrindą galima atpažinti net „pagal kvapą“.
Kas be ko, pastebėjimas, kad kiekviena tauta skleidžia tik jai būdingą, savitą „kvapelį“, yra metaforinio pobūdžio, tačiau kartais įspūdis apie ne visiškai materialius dalykus būna toks intensyvus, kad net įgyja fizinio pojūčio parametrus, kai pradėti matyti, užuosti (kutena šnerves), savaip apčiuopti „dvasinius“ arba, tiksliau tariant, tarpinės būsenos, pusiau dvasinius dalykus.
Taigi, kuo kvepia lietuvių tauta ir ja užsipildanti Lietuva?
Toliau leiskite išsakyti savo kraštutinai subjektyvius įspūdžius, nepretenduojančius į jokius apibendrinimus.
Kaip atrodo bent man, lietuvių tauta rudenį atsiduoda persmelkiančia ją iki paskutinio siūlelio nurinktų laukų, kai po tuščias ražienas jau vaikštinėja juodi varnai be skrybėlių, melancholija, tačiau pavasarį Lietuva iki dangaus pakvimpa sielą pradžiuginančiu ant laukų išvežiojamo mėšlo kvapu.
Taip atrodo bent man, tebejaučiančiam savo valstietiškas šaknis individui, tačiau tą žemdirbio artimumą mėšlo kvapui noriu ypač pabrėžti apskritai, kad nepradėtumėme įsivaizduoti, jog esame pernelyg išsikvėpinusi pakalnučių dezodoranto kvapais tauta, juolab kad toliau kalbėsime apie ne visados malonius kitų tautų „kvapelius“. Kita vertus, net ir man, dekadentiškam valstiečiui, atrodo, kad žemės vitaminų kvapas dera su atgimstančio pavasario kvapais laukuose, t. y. tikrovės centre, o ne koncertų salėje.
Ta proga leiskite pastebėti, kad savo ruožtu rusų tauta man, liūdnos patirties tautos atstovui, pirmiausiai atsiduoda dvokiančiais okupanto autkojais ir žudiko prakaitu.
Tačiau štai išgirdęs anksčiau jūsų nuolankiam tarnui menkai girdėto ir žinomo Witkoffo, Trampo pasiuntinio ypatingiems pavedimams, fantasmagorinius pasakojimus apie tai, koks šaunus ir jautrios sielos bičas yra tas vaikinukas Putinas, kaip jis meldėsi už savo kolegos sveikatą po pasikėsinimo, yra pasiruošęs padovanoti JAV prezidentui ne tik rusų dailininko nutapytą jo portretą, bet ir savo širdį, o Ukraina yra „netikra šalis“, pasijutau tarsi būčiau užuodęs pažįstamą priplėkusio neadekvatumo kvapą, kai baisiais rankų grąžymais ir dirbtinai forsuojamu jausmingumu yra bandoma pridengti nešvankius sumanymus.
Tarsi būtume ėję pavojingai plonu ledu ir staiga įlūžome, atsidūrėme po ledu, ar ne?
Kalbėdamas dar atviriau, prisipažinsiu, kad išgirdęs tokius JAV prezidento artimos aplinkos anksčiau man negirdėto žmogaus žodžius, iškart supratau, kad anas yra žydas, ne kitaip (vėliau išsiaiškinau – kilęs iš Rusijos ir Baltarusijos žydų šeimų), tarsi koks biblijinis Juozapas prie faraono.
Dievas mato, nieko blogo nenoriu pasakyti apie šią daug iškentėjusią tautą, nesidedu dideliu žydiškų kompleksų ekspertu, nesugebu arba, tiksliau tariant, bijau įsivaizduoti tai, koks didelis Holokausto skausmas yra suslūgęs šios tautos gelmėse, tačiau, kaip jau sakiau, nesigilinu ten, kur mano vaizduotė „neišneša“, bet pernelyg nesivaržydamas kalbu ir kalbėsiu apie tokius paviršiuje matomus dalykus, rodysiu į juos, kai, pavyzdžiui, dirbtinai sukeltais jausmingumo dirgikliais, didžiausiojo verksmingu balsu apie nesamas kapines yra siekiama pridengti paprasčiausią Vilniaus kultūros ir sporto rūmų pasivogimo niekšybę.
Kaip atrodo bent man, moteriškų paltų dirbtuvės savininko sūnus Witkoffas, šiandien pats dėvintis moterišką, geltonos išvirškinto guliašo spalvos paltą, pagreitintu būdu tapo tokia atgrasia moralinės neskonybės absoliutaus čempiono figūra, kad ES, gerbdama Europos gyventojų jausmus, turėtų paskelbti jį neturinčiu teisės kirsti, jeigu užsimanytų, Europos šalių sienas persona non grata.
O guodžia nebent tik tai, kad jeigu Witkoffas taip akivaizdžiai, per jėgą, iš paskutiniųjų išteklių siekia apkvailinti Trampą, galimas daiktas, tas Trampas pats savaime nėra toks kvailas žmogus, kaip mes paprastai esame linkę jį įsivaizduoti? A? Kitas klausimas, ar tokia medicininių kvėpavimo aparatų dirbtinai palaikoma viltis nėra tik seno posakio, kad kaltas ne imperatorius, o jo aplinka parafrazė?
Kad ir kaip ten būtų, Witkoffo pavyzdys primena, kad mes dar nežinome to, kieno pusėje stovi sionizmo legionai.
Witkoffo pavyzdys, kaip ir demoralizuojanti tautą žydų kapitalo leidybinių fondų veikla Lietuvoje, užmina mįslę ir apie tai – ar mus reikėtų skubėti taip paknopstomis, kaip dabar matome, išsižadėti atsargaus antisionizmo ideologemos, jeigu lietuvių tautos išlikimas, apskritai nacionalinio saugumo interesai mums nėra paskutinėje vietoje?..
Dabar trūksta Putinui ir trūksta Trumpui. Iš ko juos ir atpažįstame. Tačiau su Lebensraumu yra ir neišgalvota problema, kurią rodo neišgalvota, reali, atkakli be saiko pasidauginusių pasaulio skurdžių migracija į Europą ir Ameriką. O Vitkoffas taip sau.