Andai poetas rašė: „Aš mirsiu penktadienį, Paryžiuje, lietui lyjant“.
Labai romantiška, net jeigu Paryžius mums pirmiausia asocijuojasi ne su mirtimi, bet meile, ar ne?
S. Freudas, be visa ko kito, tvirtina, kad baziniai meilės ir mirties instinktai yra neatskiriami vienas nuo kito, taigi, pagal jį, artėjanti didžiojo karo nuojauta būtų palanki terpė įsimylėjimui.
Kai aš praeitą kartą buvau Paryžiuje, įpusėjus pavasariui, iš tiesų daug lijo, žydėjo ypatingieji Paryžiaus kaštonai, vakarais šaligatviuose žybsėdavo staiga iš kažkur pabirusių, praėjimus užtvenkusių juodaodžių žmonių akys, blizgėdavo jų dantys, bet didžiausiu akibrokštu vis dėlto buvo tai, kad po nakties meilės miestas paprastai iki bambos skęsdavo šiukšlėse.
(Kartą pro viešbučio langus ten matėsi net nutėkštas ant paminklo galvos prezervatyvas, nors, ačiū Dievui, besivoliojančių per lietų gatvėmis didžiojo karo išvakarėse lavonų dar kol kas nesimatė).
Ar sakote, kad nieko nuostabaus, nes nėra meilės be atliekų, niekas dar nesugalvojo žiedinės meilės ekonomikos?
Bet ir mirtis padaugina atliekų kalnagūbrį visame pasaulyje, kai net Gange sudeginti kūnų toksinai užteršia vandenis, ar ne?
Jau tarsi ir būčiau moraliai pasirengęs mirti, pasitaikius progai, bet nežinau, – nežiūrint neaiškių lūkesčių ir nusistovėjusių papročių, – kur pasidės mano kūnas, likęs be mano globos. Kartais ši mintis taip įkyriai prilimpa, kad – žiū – imu suprasti – kodėl buvo statomos piramidės ir renčiami mauzoliejai kaip pomirtinių kūnų buveinės? Vienas dalykas, kai kūnas, tau gyvam esant, yra čia pat po ranka ir tu juo gali pasirūpinti beveik neatsitraukdamas nuo gyvenimo, kitas, kai, pasibaigus tavo gyvenimui, kūnas yra paliekamas vienas keliauti neaiškia kryptini, panašiai kaip išvarytas iš nelaisvės į visas keturias puses vergas iš pradžių pasimetęs ilgai trypčioja toje pačioje vietoje.
Jau esame daugiau ar mažiau girdėję, kad po mirties bus tinkamai pasirūpinta kiekvieno iš mūsų siela, tačiau niekas neduoda ontologinių garantijų kūnui. Tiesa, krikščionybė skelbia, kad po Paskutiniojo teismo žmonės iš numirusių prisikels su savo kūnais, tačiau tikriausiai bent mano atžvilgiu tai nebūtų tas dabartinis, radikulito skausmų suriestas kūnas, su kuriuo jau buvau apsipratęs ir net pradėjęs užmegzti kažką panašaus į dialogą, o nuo savo jaunystės laikų libido angliarūgštės prisodrinto kūno, trukdžiusio ramiai gyventi nuo pradžių, būčiau linkęs iš anksto atsižegnoti.
Būtų gražu numirti su ginklu rankose, ginant savo Tėvynę, tačiau bijau, kad mano radikulito suriestas kūnas čia labiau trukdytų nei padėtų ginklo broliams.
Tačiau dėl vieno dalyko galime neabejoti, kad visą gyvenimą kaip pusakliai kačiukai klaidžioję aplinkui, mirsime žiūrėdami tiesai į akis.
O jeigu norite tą patį klausimą pasvarstyti jau ne iš kūno vienatvės, bet iš sielos, praradusios kūną, pusės, teikiu nurodą į ankstesnį savo pamintijimą „Ką aš galvojau apie Tai po savo mirties?“
***
kažkokiame mieste
besibaigiant nakčiai
kaskart surenkami neatpažinti lavonai
ir išvežiojami į
labirinto
gilumą
gerai neišryškintame dar fone
rikiuote pasirodžiusio tarnybos mašinos
drėkina gausybės asfaltą
(kliūna net žolei!)
nuplauna
užaugusius
nešvarumus
ir
netrukus
trotuarais
pabyra
gyvieji
žinduoliai
vyrai
kartais
vaikai
dažniausiai
moterys
Visiškai nereikia bijoti kūno likimo. Kūnai visada bus tik trąša, tad šiokį tokį „gėrį” šiame pasaulyje paliksime. Ir visiškai kitaip, nei daugelis galvoja, yra su siela. Sielas turi visi tie, kurie gali mąstyti aukštesniame nei gyvūno lygyje. Po mirties jos išlieka, tačiau labai sąlyginai. Sielos, vykdžiusios Dievo valią,arba nuoširdžiai (Dievą apgauti neįmanoma) bandę ją vykdyti, atgauna ir asmenybę, gauna ir naujus kūnus anapus. O štai Dievo valios nevykdžiusios arba pirmiausiai besirūpinančios materialiais dalykais, asmenybės neatgauna, jos (jų geriausios savybės) tampa vienos Dievybės sudedamąja dalimi. Yra dar tam tikri niuansai…
Jei pats aiškini Dievui pritariant, tai taip yra ir bus. O jegu norėdamas gero, bet pats iš savęs, tai gal bus taip, o gal pagal muulmonų aiškinimą, o gal dar kitaip
Kiek žmogui yra nulemta prieš gimstant ir kiek žmogus turi laisvos valios?
Jei nėra poetinio talento, neverta ir bandyti.
į laukus toli pavaręs
kvepia jau visur pavasaris—
skruostus greitai padabins raudonis
jau dabar lengviau atsikrenkščia ligonis
ir atrijęs snarglį toks skaitytojas apspjauna
talento pradygusį daigelį liauną
„…mirsime žiūrėdami tiesai į akis“ ir išdidžiai!
Riebiai valgydami ir gausiai šikdami, kad užtikrintume proceso tęstinumą po mirties (ekskremento gamybą).
Svarbu — paklusit briusKomisariui ir aktyviai balsuoti už pedofilų–pederastų aljansą.
Jis jau pasiruošęs valdyti: blevizijų kameros įjungtos, piaras vyksta pilnu tempu.
Žemaitaitis bilietą gaus! Jei ne į Ameriką, tai vilko — be išlygų.
️ℳ‡
Rusas skelbėsi turintis sunaikinti Ukrainą, nes kitaip ji taps Amerikos vadovaujamo NATO agresorių priedanga ir placdarmu.. Kaip ir reikėjo tikėtis, ruso agresija nesustojo ir kai paaiškėjo NATO silpnumas gintis pačiai , ką jau ten pulti. Negana , NATO pajėgų vyriausias vadas tapo vos ne didžiausiu imperialisto Putino draugu, putinferštėjeriu ir Ukrainos nacionalistų drausmintoju.
Dar pernai buvęs aktyvus(nuo 2022 metų rašė daug „peremoginių” straipsnių) Okrainos banderchalopų „brolis” Čiuldė užduoda sau ir kitiems, iš kometarų erdvės „neaiškia kryptimi” pernai dingusiems…, Okrainos broliams „keistoką”, visai ne peremoginį klausimą – ” Kaip mes mirsime?..” Čiuldė straipsnelyje stengiasi „sumąstyti”.. – „tarsi ir būčiau moraliai pasirengęs mirti, pasitaikius progai, bet nežinau, – nežiūrint neaiškių lūkesčių ir nusistovėjusių papročių, – kur pasidės mano kūnas, likęs be mano globos…”
Čiuldė su kitais, smarkiai „praretėjusiais peremoginiais patriotais” – „esa daugiau ar mažiau girdėję, kad po mirties bus tinkamai pasirūpinta kiekvieno iš mūsų siela, tačiau niekas neduoda ontologinių garantijų kūnui…”
Belieka Čiuldei priminti, kad į jo, ir tokių kaip jis, straipsnelyje keliamą „filosofinį” klausimą, detalizuotą ir daugiau nei aiškų atsakymą ne taip seniai davė naujasis Lietuvos kariuomenės vadas – „atėjus dienai „X”, vietiniai „čiuldės” voliosis negyvi grioviuose gausiau nei šiandiena banderchalopai voliojasi Ukrainoje”… Na o kas bus su vietinių „peremoginių čiuldių” kūnais, soc. tinkluose yra pridėta pilna rusų ir ukrainiečių nufilmuotų vaizdų iš Ukrainos mūšių, ir ne mūšių vietų… Vienų „laimingų” kūnų likimą demonstruoja Ukrainoje prie miestų esantys laukai prikaišiotų Ukrainos vėliavų, o mūšių vietose, Kurske, Donbase… laukai pilni „ontologišgai garantuotų”, dingusių „be žinios” kūnų, kurių šeimoms Zeliai nereikia mokėti „perekoginių” kompensacijų, kurių, kol nesibaigė Okrainos „peremogos”, nenori nieks užkasti, ir kuriais gardžiuojasi benamiais likę šunys, katės, kiaulės, miško žvėrys…
Taip kad kas nori su Čiulde ” tą patį klausimą pasvarstyti jau ne iš kūno vienatvės, bet iš sielos, praradusios kūną, pusės..”, pasikuiskite soc. tinkluose, Telegram kanale, kur yra pasakojama apie „Okrainos peremogas”.., pasidarys daugiau nei aišku – kaip, atėjus ilgai lauktai dienai”X”, mirsite?…”..
Nihilistiškas gyvenimo meilę ir džiaugsmą neigiantis absurdiškas rašinys. Fe,,,