Jeigu Lietuvoje būtų įrengta mūsų dienų konjunktūros žymūnų portretų galerija, kur eksponuojamų portretų gabaritai būtų nustatomi pagal nuopelnų konjunktūros subkultūros išplėtojimui laipsnį, Nerijaus Šepečio 3×3 m portretas, kaip atrodo bent man, turėtų kaboti prie paradinio įėjimo, ne kitaip. Kita vertus, jeigu dėl geresnio proporcijų įsivaizdavimo ir tikrojo šio straipsnelio herojaus reikšmingumo nurodyta kryptimi supratimo pratęstume situacijos įvaizdinimą, nesunkiai pastebėtume, kad net tokiam mūsų dienų konjunktūros meistrui, neeiliniam konjunktūros talentui ir nelygstamam talentui apskritai, be visa ko kito, mielam žmogui kaip Rimvydas Valatka mūsų įsivaizduojamame dabartistinės konjunktūros muziejuje butų skirtas tik labiausiai apdulkėjęs kampelis, eksponuojant čia anų laikų paso dydžio nuotraukos 3×4 cm žinomo žurnalisto portretuką. Tačiau, kai nuostabusis žurnalistas R. Valatka susižavėjęs cituoja N. Šepetį, jo statusas konjunktūros galerijoje pastebimai išauga, lyginamasi svoris padidėja.
Kaip viskas dėjosi, kad galiausiai VU docentas, žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ vyriausiasis redaktorius N. Šepetys tapo tokiu nusipelniusiu, kaip atrodo bent man, dabartistinės konjunktūros išplėtojimui žymūnu, jog jau nebeįtelpa į įprastinius parametrus? Kuo jis yra toks ypatingas?
Kas ne kas, o N. Šepetys, nesakykite, sugeba savo dėstomą nuomonę apipavidalinti kaip reta intelektualiai nepriekaištingu pavidalu, paprastai kalba ramiu tonu, su truputėlį pavargusio, viską jau mačiusio ir patyrusio tyrinėtojo povyza, o tada, kai mūsų dėmesys truputėlį apsilpsta ar atbunka, neretai „drioksteli“ taip, kad kitokią nuomonę turinčiam žmogeliui atvimpa žandikaulis.
Prabėgom pastebėsiu, kad čia minimas naujosios konjunktūros herojus iš savo oponentų reikalauja preciziško tikslumo ir nesibaigiančio faktų tikrinimo – įsidėmėtinas atvejis, jog istorikas N. Šepetys ilgai ir atkakliais viešojoje erdvėje demonstravo savo nuomonę, kad pasaulio teisuoliu pripažinto kunigo liudijimas apie Jono Noreikos prisidėjimą gelbstint žydus jo toli gražu neįtikina, nepaaiškinęs mums, nesusipratėliams, kur užkišti pasaulio teisuolio liudijimą taip, kad netrukdytų jiems kurpti visiškai iš piršto laužtas versijas. Kyla įspūdis, kad tiesa čia istorikui rūpi mažiausiai, nes į priekį anas yra vedamas dar gilesnio apsėdimo nei tiesa.
Imkime konkretų pavyzdį. Naujojo Židinio šių metų 5 nr. buvo paskelbtas N. Šepečio interviu jo knygos pasirodymo proga, o mano akį patraukė šis N. Šepečio pasirodymas publikai, kai minėtą interviu perspausdino interneto portalas lrt.lt. Šiaip įdomus atvejis, kai vyriausiasis leidinio redaktorius duoda interviu savo redaguojame leidinyje, taigi toks veiksmas greičiausiai vis tik yra kvalifikuotinas ne tiek kaip redaktoriaus pasiryžimas duoti, kiek kaip nusiteikimas paimti interviu pačiam iš savęs.
Įsibėgėjus pokalbiui N. Šepetys pastebi, kad lietuvių masės į Vilnių pajudėjo dar prieš prasidedant II pasauliniam karui. Toliau anas rašo: „Tuo tarpu tuo metu, kai čia Paneriuose buvo žudomi vietos gyventojai žydai, tie iš esmės atvykėliai lietuviai sudarė absoliučią daugumą žudikų“.
Pirmiausiai sąmonę užgauna tarsi stambesniu šriftu užrašyti ir juodai įrėminti žodžiai „atvykėliai lietuviai sudarė absoliučią daugumą žudikų“, o po to jau, prislėgtas kaltinimų svorio, pabandai atsirinkti – kas ir, kaip sakoma, prie ko. Gerai suprantu, kad interviu žanras neleidžia įsileisti į detalizavimą, tačiau čia prašyte prašosi nuoroda, kad yra padaryti (ar nepadaryti) kažkokie sociologiniai tyrimai, yra sukaupta solidi faktų bazė, leidžianti teikti tokius apibendrinimus (to, kaip matėme, savo principingumą nevengiantis pademonstruoti istorikas primygtinai reikalauja iš kitų). Tačiau manęs neapleidžia subjektyvus ir, prisipažinsiu, šleikštulio konvulsijas pažadinantis įspūdis, kad čia yra laisvai improvizuojama.
Ne kartą teko girdėti ir matyti, kaip yra pasmerkiami, išvadinami lietuviškais nacionalistais tie, kurie būdavo pernelyg neatsargūs, prasitardami, kad dalis Vilnijos gyventojų, laikančių save lenkais, yra sulenkėję lietuviai. Savo ruožtu N. Šepetys minėtame interviu šią kompetentingų tyrinėtojų pateiktą išvadą, kurią Vilnijos lenkai yra linkę su trenksmu atmesti, dabar jau, kaip atrodo, pakeisdamas kontekstą, tendencingai persuka lietuviams nepalankia linkme, toliau pripažindamas, kad žudynėse galimai dalyvavo ir dalis iš vietinių, kai tokius krauju susitepusius autochtonus „iš Vilniaus krašto, kitąsyk net sunku identifikuoti pagal pavardes: ar nuo seno vietiniai, kažkiek sulenkėję lietuviai, ar sulietuvėję gudai?“. Kaip matome, lietuviško pėdsako neištrinsi, net jeigu pavardės nelietuviškos.
Principingasis istorikas nutylėjimo būdu tarsi ir sutinka, kad nėra reikalo forsuoti kolektyvinės kaltės idėjos, nes tokiu atveju visi būtume kalti prieš visus, kai jokia tautybė individui, net išrinktoji, – neturėkime iliuzijų, – nebūtų kaltės indulgencija. Garbusis redaktorius taip pat mielaširdingai pripažįsta, kad dėl žydų žudymo negalima kaltinti tautos, Holokaustas, jo žodžiais tariant, nėra iš vokiečių tautos kylantis nusikaltimas. Tačiau jau kitame sakinyje, tikslinant išvadą, rašoma: „Tas pats galioja ir ukrainiečiams, ir lietuviams ir kroatams – trims kitiems didiesiems įtariamiesiems Holokausto istoriografijoje“.
Būtume bjaurūs veidmainiai, jeigu dabar pasakytume „ačiū“ už tokį kraštutinai dviprasmišką lietuvių užsistojimą, ar ne?
Kažkada labai seniai, apsikeisdamas nuomonėmis su tokiu Arkadijumi Vinokuru, esu sarkastiškai pastebėjęs, kad, tirštėjant istoriografinėms sutemoms, galimai užstos laikai, kai lietuviai bus apkaltinti II pasaulinio karo pradėjimu ir Holokausto visame pasaulyje sukėlimu, nežiūrint mūsų populiacijos sąlyginio negausumo. Kaip atrodo, buvau liūdnas pranašas, nes dabar labai panašūs kaltinimai lietuviams yra išsakomi N. Šepečio interviu, be jokių nuorodų į groteskinį kalbėjimo pobūdį ar kraštutinį spalvų sutirštinimą juodojo humoro stiliumi.
Dar paminėsite mano žodį, kad ateis laikai, kai mums išrašys sąskaitą net už Putino nusikaltimus, nes jo tokia lietuviška pavardė…
Kas lietuviams nustatė „didžiojo įtariamojo“ statusą, ar tik ne N. Šepetys, pakilęs į laisvą minties plazdenimą?
Tegul Dievas nepadeda tokiuose niekinguose užmanymuose net ir intelektualaus katalikų žurnalo redaktoriams!
Tiesą sakant, man sunku kalbėti, juolab dar kažką daugiau pasakyti nei jau prasitariau apie N. Šepetį, kuris, kaip atrodo, iš vienos pusės, turėtų būti lengvai atpažįstamas kaip konjunktūrinio įkarščio paūmėjimo retransliatorius, tačiau, iš kitos, vidujai negaliu patikėti, kad Apvaizda galėtų leisti vadovauti kažkada net kultiniu laikytam katalikų kultūrinės refleksijos ir teologinės minties žurnalui taip nusipiginusį asmenį. Kaip jau sakiau, toks nusipiginimas panašiais atvejais nėra jokia paslaptis, o yra kasdieniškai atpažįstamas, objektyviai konstatuojamas faktas, tačiau J. Šepetys dėl aptartų aplinkybių išlieka žmogumi – mįsle. Žinia, Apvaizdos keliai yra nežinomi, gal jo misija mūsų pasaulyje yra neatpažįstama žemiškų protų, a?
Kaip pats N. Šepetys suvokia savo ypatingumą, išskirtinumą?
Atsakydamas į klausimą – kokios yra jo pareiškimų pasaulėžiūrinės prielaidos, vyriausiasis redaktorius prapliumpa netaupydamas žodžių: „Spiriamas į kampą dėl santykio tarp egzistencinės interpretacijos ir fenomenologijos Martinas Heideggeris, regis, dar 1923 m. kartą yra sakęs: „aš esu katalikų teologas“. Tada aš, šitaip utriruojant, esu katalikų žurnalistas. Kas gi daugiau gali įlįsti tai į vieną, tai į kitą mokslą, o tada grįžti prie pačių šaltinių? Atsižvelgiant į dalyką, kuris čia man rūpi, tas pasaulėžiūrines prielaidas galima bendrai pavadinti judeokrikščioniškomis, o mano paties pasakojimas suręstas veikiau katalikiškai“.
Toks nekuklus kuklumo prasiveržimas, kad net nejuokinga, ar ne?
Kažkada siunčiau savo straipsnius, recenzijas, apžvalgas į atsikūrusį Lietuvoje Naujojo Židinio žurnalą, net buvau įtrauktas į žurnalo nuolatinių autorių sąrašą. Pasikeitus žurnalo redaktoriams ir autoriams mano dėmesys kažkaip ėmė ir nuslopo, pamiršau Naująjį Židinį, nebevartydavau jo puslapių. Nesiginčysiu dėl to, kad niekas kitas, o pats esu kaltas, man turėtų būti gėda dėl tokio baisaus apsileidimo. Tačiau dabar, užplūdus atsiminimams, atsivertęs žurnalo „Naujasis Židinys“ pirmąjį numerį (1991 m., Nr. 1), randu čia savo eilėraštukų ciklą, pavadintą „Keturi didaktiniai mišių motyvai“.
Prabėgo 32 metai, tikriausiai teisingai suskaičiavau? Pašiurpau, kitaip nepasakysi, dėl čia publikuojamų jaunystės laikų eilėraštukų naivumo. Tokiu naiviu būti yra nuodėmė, nepateisinama net ir šlovinančiuose naivumą eilėraščiuose. Bandau pasiguosti bent tuo, kad jaunystės, dar nenutuokiančios apie gyvenimo dramatizmą, nebrandumas ir naivumas savaime dar nėra toks blogas dalykas kaip savo ruožtu brandžios senatvės sentimentalumas. Tačiau tie eilėraštukai netikėtai ėmė ir pritiko prie prabėgomis paliestos temos, kai dar tiek daug liko nepasakyta apie žuvusius ir nekaltai pražudytus.
