Edvardas Čiuldė. Kaip prikelti lavoną Pranešėjo vaidmenyje?

Demokritas sako, kad jeigu tarpinė erdvė būtų neužkrauta, mes lengvai matytume kaip mėnulyje ropoja musė.

Kartą atostogaudamas kaime pastebėjau, kad mano iš nuobodulio tuomet kažkam rašomo elektroninio laiško teksto netikėtoje vietoje, t. y. ten, kur pagal teksto prasmę turėjo būti kablelis, pasidėjo taškas. Žinia, sumaišytas vietomis kablelis ir taškas gali lemti viską, net žmogaus gyvybę.

Bandžiau pašalinti tą ne vietoje padėtą tašką klaviatūros komandų paspaudimu, tačiau taškas stovėjo nepajudinamas, demonstruodamas nepavaldumą trynimo komandoms. Kaip prisimenu, ilgai rymojau apstulbęs prie kompiuterio ekrano, kol kūrybinio nušvitimo metu supratau („dašuto“), kad tai toli gražu yra ne taškas iš klaviatūros raidyno, o ant monitoriaus klaidinančioje vietoje musės kakos paliktas pėdsakas, kurį lengva buvo pašalinti drėgna servetėle.

Taigi jeigu mes jau galiausiai sugebame atskirti tašką nuo musės kakos pėdsako, kaip galėtume nepastebėti šaldytuve seniai įgrūsto nebešviežio lavono, kurį staiga kažkas užsimanė prikelti.

Su knygos „Pranešėjas ir Prezidentas“, kaip sako žinantys, tapusios bestseleriu autoriais Dovydu Pancerovu ir Birutė Davidonyte karvių kartu neganiau, todėl nieko doro apie juos nežinau arba, tiksliau tariant, ilgai nežinojau. Tačiau nuo to momento, kai knygoje skelbiama versija iki pamėlynavimo („iki negaliu“) suinteresuotas Gabrielius Landsbergis pasako, kad D.Pancerovas ir B. Davidonytė yra labai aukštos reputacijos žurnalistai, todėl esą jau vien dėl to privalu jais patikėti, šių žurnalistų reputacija staigiai ir su trenksmu nusirita žemiau jūros lygio. Įsivaizduoju, kad net lavoną galima pabandyti prikelti, tačiau, kaip atrodo, minimos žurnalistų komandos reputacija liks palaidota amžinai. Tokia yra G.Landsbergio politinei konjunktūrai pritaikyto pagyrimo kaina.

Kaip pasakoja antikinių laikų pabaigoje gyvenęs Šv. Augustinas, jį, atsivertusį į krikščionybę, buvę draugeliai bandė susigrąžinti į savo glėbį, rodydami jam – ką galiausiai sugeba padaryti, kokius stebuklus demonstruoja tais sujauktais laikais žmones kvailinantys antikrikščioniško nusiteikimo magai, kurie visų akivaizdoje, kaip liudija šventasis, ima ir prikelia numirėlį iš kapo?

Žinoma, Šv. Augustinas stebisi tokiais nesuprantamais dalykais, kraipo galvą, o po to pastebi, kad tai nieko nereiškia, lyginant su tuo, kad pasaulis yra, t. y su didžiuoju būties stebuklu, su dieviškosios kūrybos paslaptimi, kurios nuojautą mes šiandien neretai išsakome klausimu – kodėl kažkas yra, o ne greičiau niekas?

Kaip atrodė bent man, skandalo užsakovai, savo politine nauda labai suinteresuoti asmenys jau buvo pradedantys apsiraminti, bet štai nusistovėjusio štilio aplinkoje į paviršių vėl išlenda toks Virgis Valentinavičius, kuris bando įpūsti užgesusias žarijas, sapalioja apie apkaltą prezidentui ir kitaip maivosi, išsidažęs juokdario spalvomis. Ar tai reiškia, kad Ingridai Šimonytei tebeniežti tą pačią vietą, o V. Valentinavičius demonstruoja savo norą ir pasirengimą pakasyti?

Greičiau vis tik yra truputėlį kitaip, kai džentelmenas V.Valentinavičius atvyksta į pasibaigusį balių, kurio dalyviai jau seniai kažkur išsiskirstė. Jeigu norite, tai yra blogas ženklas, kai V.Valentinavičius pradeda vėluoti, nes buvo laikai, kai mūsų herojus visuose nešvankiausiose skandaluose grieždavo pirmu ar antru smuiku. Kam jis tiktai netarnavo, kokiose aferose nedalyvavo…

Jūs kaip norite, o aš jį laikau labai talentingu žmogumi, sugebėjusiu parstumti net magnato Mockaus, siekusio valstybės vaidmens sumažinimo iki minimumo, o gal ir – nunulinimo, planus, nors mane talentingasis Virgis visados labiausiai prajuokindavo ir tebejuokina savo mechaninėmis ištarmėmis apie teisingumą, dorovę, laisvės siekį, žmogaus orumą ir įsipareigojimą tiesai.

Rodos, dar net Putinas ukrainiečių nevadino naciais, o V.Valentinavičius jau skelbė, kad Lietuvoje Vytautas Radžvilas yra fašistas Nr.1.

Kartais vieni visuomenės gyvenimo stebėsenos ekspertai miglomis apsigaubusį V.Valentinavičių pavadina antivalstybinių akcijų veteranu, kiti jį tebevadina valstybininku su visomis prigijusiomis tam pavadinimui liūdnomis reikšmėmis. Kaip atrodo bent man, mūsų lygumų miglose neretai net tariamai priešingi dalykai galiausiai taip supanašėja, kad tampa nebeatskiriami.

***

Dabar imsiu ir išklosiu visą tiesą, prisipažinsiu, kad mane labiausiai neramina tai, kad jūsų nuolankaus tarno pastaruoju metu įkyriai skelbiamą išvadą, jog gyvename konstitucinio perversmo aplinkoje, kai yra bandoma nužudyti lietuvių tautą kaip suvereną, daugelis žmonių geriausiu atveju laiko spalvų sutirštinimu, taigi neskiria kablelio nuo musės kakos pėdsako. Kita vertus, vengdamas pernelyg įkyrėti, šįkart apsiribosiu tik tuo, kad atkreipsiu dėmesį, jog ši išvada leidžia pabandyti atpainioti jau neatpainiojamais laikomus dalykus.

Kažkada Lietuvoje kaip puodas kunkuliavo, virė, o ir dabar kartas nuo karto yra prisimenamos, į paviršių iškyla kraštutinai užpainiotos diskusijos dėl vadinamųjų „ valstybininkų“.

Kas jie tokie yra, kodėl žodis „ valstybininkas“ įgijo tiek daug neigiamų konotacijų?

Kaip atrodo, atsakymas yra juokingai paprastas – vadinamasis valstybininkas tampa tragikomišku personažu jau vien dėl to, kad jis, dėdamasis atstovaujantis valstybę, niekaip nesugeba paaiškinti – kam atstovauja, kieno valią išreiškia jo žargone valstybe vadinamas politinis ar dar kitaip įprasmintas darinys?

Valdžia, kuri dedasi atstovaujanti valstybę, bet ignoruoja faktą, kad valstybė įgyja turiningumą tik atstovaudama savosios tautos kaip suvereno idėjai, 1) geriausiu atveju yra gauja, aukščius visko iškelianti klano interesus, 2) arba tarnauja kitų šalių suverenams, 3) arba vergauja kvazisuverenui, atpažįstamam kaip viską persmelkianti, protą paralyžiuojanti miglų viešpatija.

***
baigės žiogų koncertas
išsiskirstė nereiklūs žiūrovai
suprunkštęs po to nusižiovavo
pro atvarą sartis

dilo kaimas seniai užrašytas
nereikšmingu mėnulio raštu
kolei kaupės drėgmė pro kraštus
į kanopos jau paliktą pėdą
ir atstumams rūke taip pakitus
buvo vėl nesmagu ir gėda