Edvardas Čiuldė. Kaip Vidmantas Valiušaitis nepasmerkė Antano Smetonos

V.Valiušaitis straipsnyje „Kaip būtų pakrypusi Europos istorija, jeigu prezidentas Zelenskis būtų tada pasinaudojęs ,Taksi‘?“ kalba apie Ukrainos prezidento, pirmomis karo dienomis atsisakiusio amerikiečių pasiūlymo pasiųstu sraigtasparniu evakuotis iš Kijevo, didvyriškumą, tačiau labiausiai iškalbingas šiame straipsnyje yra nutylėjimas, kad savo ruožtu Lietuvos prezidentas A.Smetona didžiausio pavojaus šaliai akivaizdoje pasitraukė iš Lietuvos. Tai straipsnis, kurio esmė yra būtent toks daugtaškis, reikšmingai nutylėti žodžiai!

Galima tik stebėtis ar net žavėtis autoriaus sugebėjimu nekalbėjimą konkrečiu klausimu paversti intensyviausia kalbos forma, tačiau mane nepaprastai nuliūdino tai, kad toks išskirtinai padorus žmogus kaip V.Valiušaitis šįkart taip nešvankiai nusišnekėjo, kitaip nepasakysi.

Jeigu man būtų leista ką nors reikšti šiame pasaulyje, aš pastatyčiau paminklą A.Smetonai jau vien dėl to, kad jis tuomet pabėgo iš Lietuvos, jeigu norite, perbrido upelį, neleisdamas padugnėms savo asmenyje išsityčioti iš nepriklausomos Lietuvos simboliu tapusiu prezidento. Prezidentas A.Smetona padarė bent tai, kas buvo jo valioje, tai yra pabandė išgelbėti savo gerą vardą.

Net jeigu tuomet A.Smetona pirmiausiai gelbėjo savo kailį (pernelyg supaprastintas požiūris), tai taip pat rodo jo įžvalgumą ir toliaregiškumą, kuo tikrai nepasižymėjo jo kolegos Latvijoje ir Estijoje, atidavę savo likimą į Čingischano palikuonių rankas. Kaip visi gerai žinome, Latvijos ir Estijos prezidentų naivumu kruvinieji driskiai pasinaudojo be jokių skrupulų. Čia kažkodėl prisiminiau dar ir genialaus žydų tautybės poeto Osipo Mendelštamo, gyvenusio Rusijoje, istoriją, kai jis, parašęs piktą eilėraštį apie Staliną, buvo nuteistas kalėti, o kalėjime adresavęs tironui subtilaus atsiprašymo eilėraštį, iškart buvo sušaudytas. Kapo kirmėlės visokeriopa to žodžio reikšme subtilumų nesupranta.

Nepaprastai įdomu yra tai, kad tuomet, kai visas pasaulis skendėjo kliedesiuose, A. Smetona jokių iliuzijų apie skeltanagių prigimtį nepuoselėjo, radęs tikriausiai geriausią išeitį, nežiūrint to, kad niekas jam paslaugiai sraigtasparnio nepasiūlė, niekas niekur jo nelaukė išskėstomis rankomis. Tai, be visa ko kito, atgaline data rodo, kad smetoninės Lietuvos stebuklas nebuvo atsitiktinis dalykas, atsiradęs per apsižiūrėjimą, o greičiau buvo dėsningai užderėjęs geriausių ir labai įžvalgių žmonių proto ir širdies vaisius.

Visi žinome istoriją apie Sokratą, kai, nuteistas mirti, garbusis filosofas nepasinaudojo galimybe pabėgti iš Atėnų. Vaizdžiai tariant, tuomet Sokratui visos kalėjimo durys buvo atviros, net piktavaliai filosofo kaltintojai tikėjosi jo pabėgimo, puoselėdami viltį nusimesti sąžinės naštą, jeigu anas imtų ir pasitrauktų. Savotiškai šį Sokrato žygdarbį mūsų laikais pakartojo Baltarusijos kovotoja už laisvę Marija Kolesnikova, suplėšusi savo pasą pasienyje dėl to, kad užkirstų sau kelią išvykimui į kitą šalį, savanoriškai pasirinkusi kalėjimą, kankinimus ir galimai mirtį Tėvynėje.

Tokį pasirinkimą būtų galima pavadinti aukščiausiąja taurumo taisykle, ar ne? Savo ruožtu Immanuelis Kantas žmogaus bukumą apibrėžia kaip sprendimo galios trūkumą, kai anas neteisingai pritaiko bendrąją taisyklę atskiram atvejui arba nesugeba atpažinti to, kokiai taisyklei atskiras atvejis yra subordinuotas. Gerai yra žinomas pavyzdys iš pasakos, kai kvailys, prisimindamas motinos pamokymą, kad kelyje, sutikus laidotuvių eiseną, būtina nusilenkti, persižegnoti ir išreikšti užuojautą, tai atkartoja, sutikęs vestuvių procesiją, ir gauna į kailį.

Ko ne ko, o sprendimo galios Lietuvos prezidentui A.Smetonai netrūko.