Edvardas Čiuldė. Kam mes trukdėme?

Vėl prisiminiau, kad atkurtosios nepriklausomybės pirmaisiais metais monsinjoras Alfonsas Svarinskas vienoje TV laidoje, kalbėdamas apie komunistinių ordų antplūdį į Lietuvą ir okupacijos laikais patirtas krašto žmonių kančias, porino maždaug taip: Kam mes trukdėme, gyvenome Europos centre, žaidėme krepšinį, auginome ir pardavinėjome kitoms šalims bekonus, kam mes trukdėme… Ir po šių tarsi nevalingai išsprūdusių, panašių į dejonę žodžių šis užgrūdintas likimo smūgių ir kankinimų, greičiau rūstus nei sentimentalus vyras apsiašarojo kaip vaikas.

Iš pradžių man pačiam buvo keista, kad gyvenimas staiga prikėlė atmintį su šiais žodžiais, kuriuos buvau beveik pamiršęs, o pastaruoju metu, stebint mūsų gyvenimo politines peripetijas, šie žodžiai vis dažniau sugrįžta į atmintį.

A.Svarinsko žodžių prasmė yra labai paprasta, tauri ir naivi. Čia užsimenama, kad mes nesiekiame jokių privilegijų, nenorime būti viršesni už kitus, neturime planų pelnyti naudą kitų sąskaita, tačiau jaučiamės turintys teisę gyventi savo tėvynėje kaip laisvi žmonės, puoselėjantys tautos, valstybės ir sielos integralumą.

Didžiosios mintys paprastai yra labai naivios, ar ne?

Tačiau ar nebus pernelyg šventvagiška gretinti okupacijos laikų nelaimes su šiandien mus ištikusia valdžios krize, kai valdančioji koalicija neretai veikia prieš natūralius tautos siekius palaikyti tautinę tapatybę, puoselėti tautinio sąmoningumo refleksiją, tampa destrukcine, nukreipta prieš tautą, šeimą ir istorinę atmintį jėga?

Ar sakote, kad tai yra mūsų pačių valdžia, išsirinkta laisvuose demokratiniuose rinkimuose?

Kaip atrodo bent man, toks atsakymas aptariamu atveju negali būti laikomas baigtiniu, jis pažadina kitus klausimus: ar mes, išsirinkdami tokią valdžią, iš tiesų buvome laisvi (sic), ar galiausiai valdžia mūsų neapgavo – vieną žadėdama, o kitą darydama?

Pabandykime bent sau užduoti klausimą – ar būtume rinkę į valdžią tokią trijų partijų koaliciją, kuri bandys prastumti išvadą, kad lietuvybės puoselėjimas yra reakcinga, nukreipta prieš pažangą veikla, o daugiavaikių šeimų rėmimas diskredituoja vienalytes „šeimas“?

Kita vertus, kad ir kaip žiūrėtume, šiandien valdančiųjų požiūris į lietuvių kalbą savo ciniškumu ir demonstratyvia nepagarba lenkia net okupacinės sovietų valdžios komisarų požiūrį.

Todėl konservatorių su kompanionais pučiamų prieš prezidentą Gitaną Nausėdą skandalų fone šių eilučių autorių staiga aplankė išganinga mintis, kad pretendentai į aukščiausius koalicinės valdžios postus iš anksto turėtų deklaruoti, nenutylėtų apie savo tautinį prolietuvišką ar antilietuvišką nusiteikimą, be visa ko kito, įpareigojant juos teisingai užpildyti dokumentuose gimtosios kalbos grafą.

Tokiu atveju, kaip atrodo, situacija praskaidrėtų, drumzlėms nusėdus į dugną.

Kas tikrai žino, kokia yra gimtoji Šimonytės kalba – lenkų ar lietuvių, Čmilytės – žydų, rusų, o gal lietuvių, Armonaitės – lietuvių ar kolboje užauginto žmogaus naujakalbė?

Tai neturėtų būti tokia didelė paslaptis kaip dėvimų kelnaičių spalva.

Žinia, gyvenimas nenutrūksta net ir valdant netikusiai valdžiai, kranai, kaip sakė vienas liūdnos istorijos herojus, kiekvieną rytą dainuoja lygiai taip pat, kaip ir anksčiau.

Toli gražu nesižaviu Ingridos Šimonytės vyriausybės administraciniais sugebėjimais, sprendžiant kasdienines problemas, tačiau, kaip atrodo bent man, didžiausias pavojus mums gresia jiems užsimojus pakeisti esmę, I Šimonytei bandant užbrėžti labai ydingas šalies strateginės raidos kryptis, tokiu štai būdu blokuojant Lietuvos ateitį, tikrovę pakeičiant padažytos plastmasės muliažu. Taigi mums bando primesti tokią nesveikai išgalvotą, atgrasią tikrovę, kur, poeto žodžiais tariant, „Tarsi kas sielą būtų pavogęs ir klaustų – kaip sekasi?“.

Kyla įspūdis, kad už visų šiandien dirbtinai forsuojamų antilietuviškumo akcijų slypi plaukuota I.Šimonytės ranka, nors šiandien veikiančios vyriausybės vadovė su savo kontraversiškomis, nukreiptomis prieš tautą ir valstybę išvadomis pernelyg nesiviešina, žodį ir teisę ją įgarsinti visų pirma suteikdama jos sutelktai, dėmesingai atrinktai Valstybės pažangos tarybai (VPT).

Valstybės pažeminimo taryba

Kaip atrodo bent man, savo žmogiško orumo likučių nepraradę VPT nariai turėtų strimgalviais sprukti iš tokios, atsiprašant, tarybos, nieko bendro neturinčios nei su valstybe, nei su pažanga, o vadinamosios tarybos platinamos ištaros leidžia pabandyti abreviatūrą „VPT“ dešifruoti taip: Valstybės pažeminimo taryba arba Visuotinė pašlemėkų tarnyba.

Kas be ko, ne vienas dabar turės progą pasakyti arba bent pagalvoti, kad prieš vėją nepapūsi, jog gyvenimą neva neatpažįstamai keičia globalizacijos tendencijos, veikiančios automatiniu režimu. Leisite ar neleisite, bet su tokia išvada kategoriškai nesutinku, štai taip.

Globalizacija ar net Europos sąjungos procesų biurokratizacija yra stichija, su kuria galima daugiau ar mažiau sėkmingai tvarkytis, apribojant tokios stichijos (nepasakius – stichinės nelaimės) pasekmių iracionalumą racionaliais veiksmais, tačiau Lietuvoje, kaip atrodo, aukščiausių institucijų pradėtas karas prieš lietuvybę yra suplanuotas ir įsisąmonintas, taigi visiškai racionalus piktosios valios veikimas.

Niekaip nedaliu patikėti, kad tokia bloga korta būtų galėjusi sukristi atsitiktine tvarka…