Žmogus viešai tarsi ir nuoširdžiai klausia – kam reikalinga ta lietuvių tauta?
Tačiau čia leiskite paklausti truputėlį kitaip – kam reikalingi esate jūs, valdžią užtūpę pašlemėkai, jeigu jūsų, vienijamų idėjos, kad lietuvio tautinės tapatybės puoselėjimas yra pažangos stabdis, veiklos svarbiausias rezultatas yra lietuvybės paniekinimas, lietuvių kalbos teisių užblokavimas ir dedamos pastangos nususinti istorinę tautos atmintį?
Čia klausiu apie jūsų nereikalingumą tikrai truputėlį kitaip nei dažnai nereikalingais yra pavadinami kraštutinai nuskurdę, vartotojiškumo prasme beviltiški, už respektabilumo ribų išstumti užklasio žmonės.
Užklasio žmonės taip pat yra reikalingi kosminio struktūriškumo tapatumo palaikymui, – taip būtų galima pamanyti, jeigu didesniu ar mažesniu laipsniu patikime Platono idėja, kad žmogaus sielą, idealią valstybę iš visą kosmosą persmelkia ta pati trinarė struktūra, kai ideali valstybė čia pradedama suprasti kaip, tarkime, per senųjų mechaninių mašinėlių kalkę atmuštas tas pats, bendrasis kosminis kodas arba, žiūrint iš kitos pusė, kaip žmogaus sielos atvaizdavimas luomine sudėtimi. Tačiau jūs nepriklausote kosminei struktūrai net kaip didžiausi skurdžiai, nes esate kosminė atmata. Taigi leiskite pateikti naują apibrėžimą: kosmopolitas – tai kosminė atmata.
Jūs, neretai sukaupę turtus ir privilegijas, nesate reikalingi net savo šeimoms ir vaikams, nes jūsų, nereikalingųjų, perduodamas nereikalingumo balastas gali prilipti jūsų vaikams ir vaikų vaikams dar skaudžiau nei turtai, jeigu norite, toks nereikalingumas yra perduodamas kaip priauganti kupra.
Klausti lietuviui – tam reikalinga yra lietuvių tauta, yra lygu paklausti – kam esu reikalingas aš pats, ar ne geriau būtų, jeigu manęs nebūtų, nors iš tiesų tai yra klausimas – kam yra reikalinga mano geresnioji dalis?
Net anais, sunkiaisiais laikai, kalbėdami lietuviškai, mes buvome įsitikinę, jog tokiu paprasčiausiu būdu palaikome kažko didesnio už mus visus, sudėtus į krūmą, egzistavimą, atgaminame kosminės struktūros tapatumą.
Didžiavomės dėl to, kad lietuvių kalba yra studijuojama visuose prestižiniuose pasaulio universitetuose, jog Vilnius yra Baltistikos pasaulinis centras. Dabar negaliu patikėti savo akimis – kur toks pasididžiavimas pasidėjo, išgaravo, o gal mūsų galvos staiga ėmė ir nugaravo, a?
Jūs kaip norite, o aš prisijungsiu prie tų, kurie faktą, kad lietuvių kalba yra studijuojama pasaulio universitetuose jau vien dėl to, jog išsaugojo indoeuropiečių kalbų prokalbės senąsias formas, vertina kaip nuorodą, kad rojuje pirmieji žmonės kalbėjo lietuviškai.
Nesutinku su tais, kurie ima ir taip paprastai pasako kad nelojalūs lietuvių tautai kitataučiai privalo kuo skubiau palikti Lietuvą.
Mums visiems čia turėtų užtekti vietos, galiausiai – ne Gazos sektoriuje gyvename, ar ne? Kita vertus, kai bandau prisimatuoti situaciją sau, labai gerai suprantu, kad negalėčiau išgyventi šalyje, kurios nacionalinis tapatumas man būtų svetimas kaip maras, nesugebėčiau išlikti krašte, kurio tautinė kultūra man keltų alergija, dirgintų, niekaip nesugebėčiau čia prisitaikyti nepasiligojęs, per anksti nepasimiręs, jeigu neturėčiau Dievo dovanos pamilti to krašto kultūrą, gamtą, taip pat tautą – to krašto valstybės kūrėją.
Nepriklausomybės laikų pradžioje vienas mano bičiulis, po to daug gerų darbų nudirbęs Lietuvai žmogus, prasitarė, kad kažkuris iš jo gimdytojų, dabar neatsimenu, tėvas ar motina, yra rusas ar rusė. Tada klausiamąja intonacija leptelėjau – esi pusrusis…
Mano bičiulis linktelėjo sutikdamas, o gal iš nesmagumo nuleisdamas galvą. Prabėgo daug metų, tačiau dar ir šiandien aš save dėl tokio pasikalbėjimo su mielu bičiuliu laikau pusdurniu, jeigu sutiksite, kad nuodėmės išpažinimas bent iš dalies atperka žmogaus kvailumą, atstato integralumą, teikia viltį, kad galbūt toks, išpažįstantis savo kvailumą, žmogus nėra visiškas durnius su visa durnumo komplektacija.
Vyriausybės vadovė, be visa ko kito, išgarsėjusi netolerancija lietuvybei, graudžiai parimusi stovėjo prie perlaidojamo partizanų vado kapo duobės. Nesuabejojau gedinčiosios išspaustos ašaros nuoširdumu, tačiau vis dar abejoju, ar anoji, tarkime, gerai supratusi prieš ką kovojo žymusis partizanų vadas, taip gerai supranta ir tai – už ką kovojo?..
