Edvardas Čiuldė. Kandidatai į prezidentus su priedais

Kaip yra pasakyta, parodyk – koks yra tavo priedas, ir aš pasakysiu, kas tu pats esi.

Krinta į akis, kad Sauliaus Skvernelio nuo partijos kandidatu į prezidentus pasiūlytas Giedrimas Jeglinskas yra toks pat išsprogtakis kaip ir pats Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ pirmininkas. Jeigu to nepastebėjote – žvilgtelėkite dar kartą. Tokiu atveju nežinia ko gali prisigalvoti, kas nors gali pamanyti, kad antrasis yra pirmojo nesantuokinis sūnus, kitam pasirodys, kad abu galimai priklauso ateivių, nepastebimai įsimaišiusių tarp žmonių, kastai.

Iš tiesų, kai aš matau TV reportažuose kalbantį ir gestikuliuojanti S. Skvernelį, man sunku būna susivaldyti nepagalvojus, kad antisąjūdinę revoliuciją Lietuvoje pradėjo iš kažkur atskridę kitos planetos gyventojai.

Nuo dabar Igno Vėgėlės priedu, likimo duotu visam likusiai gyvenimui, neabejotinai taps Aurelijus Veryga. Jie dabar lieka surišti į vieną mazgą kaip tie dvyniai, kurie pradeda virškinti vienas kitą dar motinos įsčiose. Kas ką? Kai aš pats matau I. Vėgėlę vis dažniau pasirodantį viešojoje erdvėje, negaliu atsikratyti įspūdžio, kad prieš mūsų akis stojasi, auga akyse truputėlį jau apvirškintas personažas. Kažkiek susiglamžęs jo kostiumas dėl tokio mūsų įsivaizdavimo, regis, čia yra niekuo dėtas.

Kaip visiems jau gerai žinoma, Ingrida Šimonytė galės matyti prezidento postą tik kaip savo ausis. Todėl anoji, jeigu dar nepastebėjoje – įsižiūrėkite, specialiai dėl rinkimų užsiaugino ir jau visur dėvi kiškio ausis, galimai puoselėdama iliuziją, kad, kas ne kas, o nulėpausis turi retą progą pamatyti savo ausis, kai nieko daugiau nebelieka.

Kita vertus, neapleidžia bloga nuojauta, kad Remigijus Žemaitaitis užsiaugino vilko uodegą, slėpdamas ją nuo žmonių akių specialiai tokiam reikalui pasisiūdintose kelnėse.

Edvardas Vaitkus išsiskiria nebent tuo, kad turi gražų vardą, bet jam tikriausiai dar niekas niekur neauga, neatželia.

Andrius Mazuronis visur su savimi tamposi tėvo atminimą ir prašosi lyginamas su juo kiekvieną minutę. Tai galiausiai pradeda įkyrėti, ar ne? Kita vertus, lygindami suprantame, kad sūnus praaugo tėvą.

Dabar jau galiausiai ėmė ir išaiškėjo, kad gandas apie Gitano Nausėdos „grožį ir ūgį“ kilo tik dėl optinės apgaulės, ne kitaip.

Lietuvoje liaudis kandidatais į prezidentus siūlydavo ir nepalyginami ilgesnius savo atstovus, pavyzdžiui, Sabonį, nors, kas tiesa, tai ne melas, niekados nepasiūlė Ilgausko.

Kaip G. Nausėdai pavyksta apsimesti aukštesniu nei yra iš tikrųjų? Kaip žinome, vieni dėl tokio atrodymo aukštesniu dėvi batus su pastorintais padais, o dabar minimam personažui tokiu aukštesniu, kaip atrodo, pavyksta apsimesti dėlto, kad jis visur, įsitempęs kaip styga, dėvi karūną.

Ne juokais nustebino bent mane Dainius Žalimas prasidėjusiuose kandidatų debatuose, kai anas per visą debatams skirtą laiką mano matytoje laidoje (transliavo delfi.lt) ne tik rimta veido išraiška dėstė savo pasiūlymus, bet ir juokėsi, krizeno, kikeno išgirdęs kitų kandidatų pasisakymus.

Besijuokiantis žmogus visados nuteikia palankiau nei besikeikiantis, taigi imkime ir patikėkime, kad ir ta užsidegusi D. Žalimo šypsena nėra toks atsitiktinis ir žalingas priedas kaip pridėtinis cukrus, o jis pats galimai yra dar neatsiskleidęs iki galo linksmų plaučių vyrutis, kuris kada nors išmoks pasijuokti ir pats iš savęs, nepasiliks mūsų akivaizdoje kaip gyvas priekaištas perkreipta veido išraiška, išgirdęs pasišaipymus savo atžvilgiu.

Kažkada labai seniai, dar tais neatmenamais laikais, kai D. Žalimas buvo Konstitucinio teismo (KT) pirmininku, jį, kaip KT, priėmusį tuo metu sprendimą pasididinti sau atlyginimus, kai kiti Lietuvos gyventojai dar gyveno pagal krizės metu sumažintų atlyginimų režimą, lyderį, sekant Sigmundas Freudo nurodytu kūdikio vystymosi stadijų įvardijimu, pavadinau užstrigusiu savo analinėje išsivystymo skalėje žmogumi.

Kodėl taip, pagal Froido pasiūlytą kvalifikaciją, kartais knieti pavadinti žmones, kurie nebesugeba suvaldyti įsiplieskusio kaip gaisras, peržengiančio visas racionalumo ribas gobšumo?

S. Freudas, kūdikio vystymesi išskiria visą eilę stadijų, tarp kitų minėdamas analinę, kai mažutėlis ypač pradeda domėtis savo fekalijomis. Esą fiksacijos analinėje stadijoje pratęsimas suaugusiųjų pasaulyje yra domėjimasis auksu, padidėjusio gobšumo sindromas, didesnis nei įprasta pedantiškumas, formalizacijos patosas, perdėtai demonstruojama rimtuolio poza. Dar kitais žodžiais tariant, gobšumas yra užstrigusiųjų analinėje fazėje pasija, o šūdas yra aukso simbolis.

Tačiau po šios laidos lyderystės ideologiją išpažįstantį jukų kandidatą greičiau jau būčiau linkęs įsivaizduoti kaip nuo tėvų kutenimo klegantį, užstrigusį lopšyje mielą burbulą.

Kaip matote, D. Žalimo įvaizdis man nekelia jokios alergijos, tačiau drauge įsivaizduoju, kokia nepakeliama našta gali prislėgti šalį jo įsikalbėjimas sau apie save kaip žmogų pašauktą lyderystei.

Taigi, didžiausias D. Žalimo priedas, kaip kliedėjimo našta, regis, ir yra ne kas kita, o jo įsikalbėtas lyderystės kompleksas.

D. Žalimas sako, kad G. Nausėdai trūksta sugebėjimo būti lyderiu, o jis pats esą visur, kur tik nublokšdavo likimas, tapdavo lyderiu.

Kažkoks pokštininkas jau yra pastebėjęs, kad D. Žalimo lyderiavimo KT metu, Konstitucija buvo išplauta pro užpakalines duris, tačiau jeigu toks kompleksuotas herojus – neduokDie – kada nors taptų visos šalies lyderiu, kaip atrodo bent man, tauta būtų priversta paniškai persikraustyti kitur, kai čia nebeliktų nei vieno, galinčio nuplauti užpakalius dėl negalios ar senatvės nesugebantiems pakilti iš lovos patalo ir išjudėti populiacijos pasirinkta kryptimi senukams.