Šių metų Nobelio Taikos premija buvo paskirta taip pat ir baltarusiui Alesiui Beliackiui, garsiam žmogaus teisių gynėjui, žmogaus teisų gynimo organizacijos „Viasna“ vadovui.
Sveikinant šį garbingą apdovanojimą pelniusį kaimyninės šalies didvyrį, Lietuvoje buvo prisiminta ir tai, kad garsųjį Baltarusijos disidentą prieš 11 metų A.Lukašenkos režimui išdavė Remigijaus Šimašiaus vadovaujama Lietuvos teisingumo ministerija, kai per teismą, ministerijos pavedimu buvo išreikalauta perduoti konfidencialią opozicijos veikėjo bankinių sąskaitų kodų informaciją diktatoriškam režimui. Lietuvos institucijų tąsyk suteiktos informacijos pagrindu A.Beliackis buvo nuteistas ir įkalintas Lukašenkos Baltarusijoje.
Kita vertus, gali susidaryti neteisingas įspūdis, kad tik dabar, po A.Beliackio šlovingojo apdovanojimo, lietuviai galiausiai atsitokėjo, staiga praregėjo ir, suvokęs savo institucijų kaltę, atsiduodančią išdavystės kvapeliu, iš didelio apgailestavimo pradėjo grąžyti rankas.
D.Grybauskaitė ne tik žodžiais, bet ir darbais, paslaugomis bei patarnavimais rėmė ir remia kruviną režimą, advokatauja žmogėdrai.
Iš tiesų, jau tuomet, t. y. realiu laiku ši kiauliška istorija nebuvo praryta kaip musė nežagtelėjus lietuviškoje populiacijoje, štai šių eilučių autorius, praėjus kelioms dienoms po įvykio paskelbė straipsnį „Nauji akcentai kiauliškoje istorijoje: paplokime panelei D.Grybauskaitei“, kur pernelyg nevyniojant žodžių į vatą, buvo pabandyta įvertinti šios skandalingos istorijos visą bjaurumą. Toliau aš perspausdinu tuomet publikuotą tekstą, vedamas įsitikinimo, kad skaitytojui bus svarbu patirti laikmečio koloritą, kai, be visa ko kito, iš tuomet tiesiogiai perteiktų karštų autoriaus įspūdžių gali pasimatyti, kad be paties R.Šimašiaus šioje bjaurioje istorijoje kiek atokiau arba net antrame plane šmėkščioja taip pat ir kiti asmenys. Kaip atrodo, tai leidžia suprasti – kodėl per visą tą laiką Lietuva taip ir nesugebėjo deramai atsiprašyti A.Beliackio?
Teikiu ne tik nuorodą, bet ir patį tekstą dar ir dėlto, kad mane, ne pirmą kartą teikiantį nuorodas į publikacijas lrytas.lt, skaitytojai jau kelis kartus yra perspėję, kad neva Komjaunimo tiesos jie neskaito. Ta proga, daug nesimaivydamas, pastebėsiu, kad andai siunčiau savo tekstus Rimvydo Valatkos vadovaujamam interneto dienraščiu lrytas.lt, nes buvau įsitikinęs, kad tuometis lrytas.lt yra pažangiausias tikrąja to žodžio reikšme dienraštis Lietuvoje. Tačiau šiandien jau ir R, Valatka yra truputėlį (?) kitoks, ar ne?
Tiesą sakant, dar prieš minėtą straipsnį, kurio tekstą toliau perspausdinu, kiek ankstėliau, vedamas karščiausių įspūdžių ir pirmųjų gandų apie A.Beliacko išdavystės atvejį publikavau straipsnelį „Žiurkės“ Nuorodą dedu, o teksto neperspausdinu, nes, žiūrint iš šiandienos taško, man pačiam atrodo, kad tąsyk daug ką perspaudžiau, nesuvaldžiau emocijų, o be to, švelniai tariant, nesididžiuoju ten prasprūdusios nenormatyvinės leksikos pavyzdžiais.
***
Sakoma, jog skęstantysis net šiaudo griebiasi. Tačiau R.Šimašiaus paaiškinimas radijo laidoje, jog esą banko duomenų perdavimo skandalo eskalavimas yra naudingas Rusijai, labiau primena bandymą kabintis į kakutį. Klausiu, ar reikia patikslinti – kas čia turima galvoje? O gi primenu, jog labai panašiai kiek anksčiau vandenį bandė pripersti (atleiskite už šiurkštų išsireiškimą) pats V.Landsbergis, neva mesdamas gelbėjimo ratą ministrui, atstovaujančiam valdančią koaliciją.
Kaip matome, R.Šimašius savo sėdynę ir postą, o V.Lansbergis valdančią koaliciją bando gelbėti remdamiesi išbandytu visrakčiu, mesdami „rusų kortą“, nežiūrint to, jog šįkart jų pareiškimuose galas su galu niekaip nesusieina jau vien dėl to fakto – banko duomenys apie teisių gynėjo sąskaitas buvo perduoti daug anksčiau nei prasidėjo istorija su M.Golovatovu. Kita vertus, kyla klausimas – ar postai, privilegijos ir valdžia yra tokios vertybės, jog dėl jų išsaugojimo būtų metamas paskutinis koziris, skelbiamas netikras pavojus; devynis kartus melagingai šaukiant „vilkas“, dešimtą kartą niekas nepatikės, net jeigu tai būtų tiesa. Šiaip ar taip, tokie situacijos paaiškinimai rodo, jog valdančiosios koalicijos veikėjai į valdžią kabinasi su kažkokiu nežmogišku alpuliu ir lipnumu, su gyvuliška konvulsija.
Kaip atrodo, yra kaip tik priešingai, visiems Lietuvos nedraugams būtų didelė dovana, jeigu nuspręstume ir toliau gyventi su prakiurusiu dvoku virs galvų taip tarsi nieko neatsitiko, atsisakydami intencijų apsivalyti. Dabar jau tu, skaitytojau, nori, galimas daiktas, paklausti, ar pastaroji pastaba reiškia, jog V.Landsbergis, bandantis taip nevėkšliškai užglaistyti skandalą, neva dirba rusams? Nieko apie tai nesu girdėjęs nė iš tolo, skaitytojau, tu pats išsigalvoji tokias nesąmones. Savo ruožtu aš pats ryžčiausi atsargiai išsakyti tik tokią menkai tikėtiną versiją: galbūt šis protingas žmogus vis dažniau elgiasi ne visai protingai (ne pagal tuos lūkesčius, kuriuos numato racionalumo kriterijai) dėl to, jog daugiau ar mažiau įsisąmonintu būdu yra linkęs kerštauti šios šalies gyventojams, demonstruojantiems reitingų suvestinėse didelę nemeilę jo didžiai gerbtinai asmenybei.
Visiems akivaizdu, jog R. Šimašius, bandydamas savo išlikimą poste susieti su strateginiais šalies interesais, prikalbėjo nesąmonių. Neabejoju dėl to, jog ir pats ministras netiki, jog kažkas patikės jo bauginimais, dar daugiau, – tikėtina, kad ministras netiki, jog kažkas patikės, kad anas tiki savo išsakytomis prielaidomis. Taigi čia susiduriame su kažkokiu valdžios vyrams įprastu ritualu, kai, kiauliškai vartant akis, kalbama dėl kalbėjimo. Kita vertus, kaip atrodo, ritualine apeiga be jokių rezultatų bus Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto planuojamas pradėti tyrimas dėl to, kas šioje nešvankioje istorijoje yra kalčiausias. Šis komitetas jau užsirekomendavo savo sugebėjimais surasti tai ko nėra (prisimename CŽV kalėjimų istoriją), taigi labai tikėtina, jog pagal inversijos dėsnį niekados nesugebės rasti to, kas visiems bado akis.
Vis dažniau mūsų akis nukrypsta į prezidentę D.Grybauskaitę. Koks JE vaidmuo šioje istorijoje, kodėl ji taip atkakliai tyli? Kol galbūt kada nors kažkas paaiškės iki galo, siūlyčiau prezidentę visur – spaudos konferencijose, susitikimuose su šalies gyventojais, vykstant eskortu į prezidentūrą – pasitikti ir palydėti audringais plojimais, imant pavyzdį iš Baltarusijos gyventojų, taip pastaruoju metu pagerbiančių savąjį Aliaksandrą. Galbūt tai įpareigotų Lietuvos prezidentę išlysti iš kiauto, pasirodyti visu gražumu, galimas daiktas, tokiu atveju mūsų prezidentei praverstų kaimyninė šalies kolegos patarimai ir jo išugdytų specialistų pagalba dorojantis su situacija.
