Edvardas Čiuldė. Kas gins Lietuvą?

Iš vienos pusės, lyginti saugumo požiūriu Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios, tą pačią, bet drauge skirtingą Lietuvą, yra nekorektiška, švelniai pasakius. Jeigu tąkart, kaip skelbia populiarusis posakis, buvome „pasmerkti vienatvei“, dabar esame sąjungininkų būryje, daugiau ar mažiau saugojami NATO karinio susivienijimo. Iš kitos pusės, toks tos pačios, bet drauge skirtingos Lietuvos palyginimas gali būti naudingas, prognozuojant galimus pavojus, numatant labai tikėtiną susidūrimą su tuo pačiu agresyvios prigimties nepakeitusiu priešininku.

Dar kartą priminsiu iki skausmo žinomą dalyką, kad Vasario 16-osios Lietuvos valstybės žlugimas buvo staigus ir gėdingas, aukščiausiajai kastai iš anksto pasidavus kapituliacinėms ir panikos nuotaikoms, nesukaupus net to valios minimumo, kuris būtų leidęs parodyti bent demonstracinį pasipriešinimą ir simbolinę savivertę. Kas be ko, tautos garbę gelbėjo partizaninis karas, iš esmės prasidėjęs iš naujo užplūdus rusamas, tačiau negaliu pateikti jokių pavyzdžių, kad šiame tautos šlovės žygyje būtų dalyvavęs kas nors iš nepriklausomos Lietuvos politinių bonzų ar aukštųjų karininkų. Ar neatsitiko taip, kad tautos elitas tąkart eilinį kartą dezertyravo, nusiplovė, todėl dabar privalome būti kraštutinai įtarūs, patinka kam ar nepatinka, forsuojant klausimą – kaip šiandien, labai tikėtina, pasielgtų mūsų aukštieji valdininkai ir politikai, taip pat ekonominio gyvenimo kapitonai (nevartojant truputėlį jau pašvinkusio „oligarcho“ termino), kilus tokiam pačiam fatališkam išbandymui?

Kas dalyvavo anąkart partizaniniame pasipriešinime okupantui? Iš nuogirdų galima spręsti, kad į partizanų gretas įsiliedavo daug jaunų žmonių, kartais į miškus išeidavo net ženkli, jeigu ne didžioji gimnazijos klasės dalis su mokytoju ar mokytojais, tačiau vis tik dominavo valstietijos sluoksnis, todėl galima net sakyti, jog Lietuvos partizaninis karas buvo valstietijos karas prieš atėjūnus, karas už kiekvieną žemės pėdą ir savarankiško gyvenimo teisę. Kita vertus, neteko girdėti, kad būtų paskelbtas išsamesnis mokslinis šio partizaninio judėjimo prieš okupantus socialinės sanklodos tyrimas, nors šiandien sukaupta dokumentinė medžiaga, regis, tokį partizanų socialinį atlasą leidžia pateikti. Kaip atrodo, turint patikslintus partizaninio sąjūdžio prieš okupantus dalyvių turtinės ir socialinės padėties duomenis, būtų galima padaryti toli siekiančias išvadas, kad, tarkime, Lietuvos laisvės viziją lemiamu momentu visų pirma gynė toli gražu ne privilegijuotieji buvusios visuomenės sluoksniai.

Ar nėra taip, kad žinodami šį fundamentų faktą, šiandien Lietuvos valdantieji nusprendė specialiai nuskurdinti savo tautą iki kritinės ribos, neleisdami mums suponėti ir prarasti protėvių paliudytą idealizmą ir ryžtą, spartietišką dvasią, dažnai iš tiesų atvirkščiai proporcingą materialinės gerovės indeksui, sau suteikdami turiningos išlygos iš taisyklės teises. Žinoma, čia išsprūdo kažkas panašaus į liūdną juokelį, o iš tiesų didžiausią nusiminimą kelia supratimas, kad Lietuvos laivas juda į priekį apsunkęs nuo elitu save vadinančių žmonių privilegijų, nesibaigiančių diskusijų apie visokias rentas, pasiskirtų sau sklypų prestižiniuose miesto rajonuose, vis didesnes apsukas įgyjančio nepotizmo raiškos, savųjų protegavimo, klanų dominavimo politiniame gyvenime. Kai įsivyrauja tokia sunkio dvasia (F. Nietzsche‘s terminas) arba, rašytojo žodžiais tariant, nepakeliamas būties lengvumas, dar keblesniu tampa klausimas – kas gins Lietuvą pavojau akivaizdoje?

O gal metodologiškai tiksliau būtų, atsispiriant nuo negatyvaus reljefo, vis tik perfrazuoti šį klausimą taip – kas tikrai negins Lietuvos iš šiandien skardžiai šūkaliojančių, panašiai kaip dialogo teorija yra ne tiek skirta išmokyti gražiai kabėti, kiek svarbiausiu savo tikslu laiko nesusikalbėjimo zonų aptikimą ir aptarimą.

Kaip atrodo bent man, visų nusiteikusiųjų dezertyruoti giluminį mintijimą šiandien adekvačiausiai išsako toks Arkadijus Vinokuras, viešai pareiškęs, kad Lietuva be ES teisyno jam būtų tik žemės gabalas. Kas be ko, tokių kaip Vinokuras buvimas Lietuvoje yra išimtinai virtualus buvimas, neprisiliečiant prie Lietuvos esmės arba, kitaip tariant, žemės, todėl ir žodžiai „žemės gabalas“ čia yra pavartoti kraštutinai niekinančia reikšme, tačiau mes jau žinome, kad anąkart Lietuvą atkakliausiai gynė būtent įsišakniję savo Tėvynės žemėje žmonės.

Tarkime, Lietuvą kaip tam tikrą Europos kvadratą, pabandykime įsivaizduoti, pažymėtą kodiniu pavadinimu 18np/x, bus pasiruošusios ginti ir karinės agresijos atveju gyventojams padės apsiginti jungtinės pajėgos, greičiausiai – NATO kariniai daliniai. Tačiau – kas yra pasiruošęs apginti Lietuvą kaip Tėvynę?

Apie Lietuvos kariškius neturime teisės kalbėti rimtai, kol ši mūsų bendruomenės kasta dar nenuplovė savo gėdos krauju, – gražiausi paradai, deklaracijos, pentinų žvanginimas, kaip parodė istorinė patirtis, kartais čia būna nieko verti dalykai.

O dabar leiskite išsakyti savo svarbiausią rūpestį ir nelygstamą nerimą, kad saugumo požiūriu didžiausia Lietuvos bėda šiandien yra verslo arba bent tos verslo dalies Lietuvoje, kuriai atstovauja vadinamoji Verslo konfederacija, moralinis nususimas ir čandalos mentalitetas (kaip galima spręsti iš šios organizacijos trubadūrų pasisakymų), galiausiai nesuvaldyti tokių verslininkų gyvuliško gobšumo refleksai, dėl kurių dominavimo buvo pradėta Lietuvą naikinanti šalies kolonizacija prisikviestos iš išorės pigios darbo jėgos pavidale.

Taigi, kai verslas šioje šalyje yra toks, be principų, kyla klausimas – ar, bėgant laikui, iš Lietuvos dar liks ką ginti bent kaip kažkokį Lietuvos likutį. Toks verslas, kaip atrodo bent man, didelio pavojaus akivaizdoje yra „trojos arklys“, kitaip nepasakysi. Žinia, ir verslo nepatikimumo pavojus galimai yra dar didesnis nei paprastai esame linkę manyti, turint galvoje, kad stambusis verslas turi visus įrankius veikti savo naudai net tada, kai tokia lobistinė veikla prieštarauja tautos, valstybės iš šalies interesams. Kaip atrodo bent man, tokį stambiojo verslo Lietuvoje prigimtinį polinkį į išdavystę bent iš dalies galėtų apriboti jiems įstatymu numatyta pareiga pasirašyti lojalumo Lietuvai deklaraciją ar kažką panašaus, kai veikimas prieš tautos ar šalies interesus iškart lemtų akreditacijos tokiam verslui panaikinimą.

Ar sakote, kad nuodėme taip yra kalbėti, nes būtent stambusis verslas, o ne paprasti duonos valgytojai pirmiausiai yra visokeriopo gėrio Lietuvoje šaltinis, kai turtėjantys verslininkai drauge ir šalį daro turtingesne? Tačiau susisiekiančių indų principas Lietuvoje kol kas dar neveikia, o kita vertus, turėdami laisvą minutę, pagalvokite ir apie tai – kodėl jokio verslo negalėjo sukurti Robinzonas Kruzas negyvenamoje šalyje?

Lietuvą vėl gins ir, regis, kitą kartą tikrai apgins vargšai ir dar didesni vargšai, greičiausiai – būtent „skurdžiai dvasioje“ biblijine tų žodžių reikšme. Tegu būna jie palaiminti!