Anekdotinių pasakojimų apie naujuosius rusus ar, tarkime, naujuosius lietuvius komiškumo pagrindas yra vienaip ar kitaip išplėtotos siužetinės linijos apie tai, jog net staigiai praturtėjęs žmogus gali pasiklysti kultūrinėje terpėje, nes kultūriniai sąmonės pokyčiai vyksta nepalyginamai lėtesniu tempu nei atsivėrusius galimybės staigiai praturtėti.
Savo ruožtu tokios anekdotų kategorijos kaip „naujasis europietis“ tarsi ir nėra, nes nėra ir tokio realybės peizaže lengvai atpažįstamo tipažo kaip „europietis“, ogi paprastai europiečiu yra vadinamas išvestinis dydis iš tautų įvairovės, panašiai kaip nėra apskritai medžio, o yra klevas, beržas, ąžuolas ir pan.
Žinoma, ne kiekvienas sutiks su tokia analogija, pateikdami JAV visuomenės pavyzdį, kur amerikiečiu gali pasivadinti ir neretai yra vadinamas konkretus asmuo. Tačiau, kaip atrodo bent man, JAV ir yra išvestinis Europos tautų dydis, įgyvendinta utopija kažkur už mūsų žemyno ribų, taigi ir amerikietis yra idėjos ekvivalentas tikrovėje arba, kitaip tariant, greičiau yra antrinės realybės produktas nei savaiminio supumpuravimo padarinys.
Taip pat nepuolu ginčytis iš karto, užsiprašau laiko ilgiau pagalvoti ir suvirškinti mintį, jeigu kažkas sako, kad JAV yra išgalvota, niekados realybėje neegzistavusi šalis. Iš tiesų, kas matėte Ameriką` savo akimis, prašau pakelti rankas?!? Net mėnulį, kuriame retas iš mūsų yra pabuvojęs, matome kaskart nusileidus saulei, o Amerika geriausiu atveju gali prisisapnuoti, neimant už gryną pinigą dažnai meluojančių politikų liudijimo.
Klausimą – ar galima iškart tapti europiečiu, nepabuvus lietuviu, leiskite dar užduoti kaip savotišką testą vaizduotei – ar užsimezgęs moters įsčiose vaisius vien dėl geografinės gimdytojų padėties turi būti klasifikuojamas kaip europiečio embrionas?
užgimsta tokia politinė klasė arba greičiau kasta, kuri kapitalinį Europos pavadinimą, visų Europos kartų ir tautų sukauptą moralinį kapitalą, siejamą su Europos vardu, pradeda naudoti prieš Europos interesus
Senosios demokratijos Europos šalyse turtingi žmonės gyvena nuo seno dermėje su kultūrine terpe, todėl jie nėra toks akis badantis disonansas kaip, tarkime, staigiai praturtėję naujieji rusai (truputėlį užbėgant prieš akis, jau būtų galima sakyti, kad netrukus naujaisiais rusais bus vadinami drastiškai nuskurdę Rusijos gyventojai, pasaulio driskiai ir valkatos). Tačiau klasifikacinė nuoroda „naujasis europietis“, priešpriešoje su visa tuo, kas buvo pasakyta anksčiau, netikėtai įgyja euristinę prasmę, kai pastebime, jog mūsų akyse užgimsta tokia politinė klasė arba greičiau kasta, kuri kapitalinį Europos pavadinimą, visų Europos kartų ir tautų sukauptą moralinį kapitalą, siejamą su Europos vardu, pradeda naudoti prieš Europos interesus, dar daugiau – sukauptus resursus nukreipia Europos idėjos diskreditacijos vaga.
Užpraeitame ir praeitame amžiuose ne kartą buvo kalbama apie Europos pabaigą, diskutuojama apie užstojusį Europos saulėlydį. XXI a. tokios kalbos tarsi aprimo, o Europos vienybės užkeikimai net pasidaugino su nematyta gigantiško triušio jėga. Ar tai reiškia, kad Europos saulė patekėjo iš naujo? Toli gražu taip nėra, greičiau yra atvirkščiai, kai naujieji europiečiai, neretai pasivadindami pažangiečiais, pradeda ideologinį Europos užpuolimą, naujiems tikslams panaudodami senąją žmogaus teisių ir laisvių terminologiją, pasineria į Europos tikrovės naikinimo stichiją, prisidengdami išgalvotu Europos vaizdiniu.
Jų vaizduotėje užgimęs Europos pseudo-vaizdinys išties mažai ką turi bendro su tikrąją Europa, geriausiu atveju tai yra parazitinė Europos atauga, jų Europoje geriausiu atveju pateka tik mirusi saulė, iškreivinanti pasaulį. Jų Europa nėra Europa įprasta to žodžio reikšme, tai greičiau yra post-Europa, apibrėžiama su inversija, t. y. kaip veidrodinė priešingybė Europai, kaip Europos antitezė pagal visus svarbiausius punktus.
Europos pamatų pamatas yra krikščionybė, atvėrusi naujos žmogaus sampratos horizontus, o post-Europos ideologai visų pirma siekia dekonstruoti tokią krikščionišką žmogaus sampratą, kuri iš pradžių teologiniu, o po to ir kultūrologiniu pavidalu galiausiai pasitarnavo kaip demokratinės visuomenės tvarkos organizavimo ir žmogaus teisių doktrinos išeities taškas. Apie tai jau esu kalbėjęs ne kartą, nesinori kartotis.
Čia svarbiau būtų atkreipti dėmesį į tą dviprasmišką aplinkybę, kad Europos idėja gali būti naikinama, civilizuoto pasaulio pagrindai griaunami ne tik tiesioginio neigimo dvasioje, bet ir tokių idėjų kraštutinio sukarikatūrinimo pasėkoje, ką sėkmingai daro ar darė toks Putinas, tradicinių vertybių tematiką pažeminęs iki ideologinio kičo lygmens.
Pasaulis gali būti naikinamas ne tik Bučos budelių, bet ir kičo rankomis!
Garsus teologas, mistikas, filosofas sako, kad antikristas yra Dievo beždžionė, negrabus pamėgdžiotojas. Nebūčiau tikras dėl to, kad Putinas priklauso antikristo svitai tiesiogiai, tačiau beždžione jį vadinti ne tik galima, bet ir būtina kaip naująjį europietį par excellence, kaip tokį padarą, kuris pasaulį naikina ne tik gyvenimą pakeisdamas mirtimi, bet ir kūrybos principus paversdamas kičo principais. Jeigu norite, Putinas mentalinėje plotmėje yra ne mažesniu laipsniu naujasis europietis nei apsišaukėliai europiečiai pažangiečiai dabartinėje mūsų vyriausybėje, nei konstituciniai žalimai ar rektoriai petrauskai.
Ar ta skaidri ir europietišką Lietuvos ateitis turėtų būti be lietuvių?
Neseniai paklausta apie ateities planus, Ingrida Šimonytė pasakė, kad ji darys viską, jog tos politinės jėgos, kurios yra proeuropietiškos, kurios yra už skaidrią ir europietišką Lietuvos ateitį laimėtų dar vienus rinkimus. Ar ta skaidri ir europietišką Lietuvos ateitis turėtų būti be lietuvių, a?
Dėl skaidrumo taip pat kyla šiokių tokių abejonių, perskaičius Gabrieliaus Landsbergio atsakymus į opozicijos suformuluotus 45 klausimus. Gal aš kažką pamišau ar dėl išsiblaškymo klystu, bet nepotizmas, uždaro rato savųjų protegavimas, jų pamaloninimas diplomatinėmis tarnybomis yra labiausiai nešvankios korupcinės tvarkos apraiškos.
Ta proga leiskite ir man pabandyti išrasti anekdotinį pasakojimą, atspindintį šiandieninės Lietuvos realijas. Lietuvos radijas klausiai – kodėl dabartinėje Lietuvoje yra skatinamas vienalyčių porų siuntimas į diplomatine tarnybas? Atsakau – greičiausiai dėl to, kad dėl uždaro rato kontingento dominavimo neįvyktų kraujomaišos, kad jie galiausiai bent nesidaugintų tokių komandiruočių metu…
O kur pasidėti, kas lieka mums, paskutiniams lietuviams?
Kažkada toks Edmundas Husserlis filosofijoje skelbė, kad reikia sugrįžti atgal prie pačių daiktų. Taigi gal ir mums, iš tolo apeinant užnuodytą post-Europos vaizdinį, reikėtų pabandyti sugrįžti prie pačios Europos? Gal toks sugrįžimas padėtų atrasti ir Lietuvą?
