Edvardas Čiuldė. Kas keistųsi Lietuvoje, jeigu Rusijoje Putinas paliktų postą ir radikaliai pasikeistų Kremliaus valdžia?

Laisvės radijo TV laidoje, „Licom k sobytiju“ buvo keliamas klausimas – kas galėtų pakeisti Putiną valdžios olimpe, jeigu anas dėl vienų ar kitų aplinkybių staiga pradingtų iš politinio horizonto?

Kaip atrodo, mums nelabai svarbu yra tai, kad minėtoje laidoje buvo minimi net 5 potencialūs kandidatai, galintys pakeisti Putiną aukščiausiosios valdžios pozicijoje, daug svarbesnė yra ta perspektyva – kaip Rusijos diktatoriaus nušalinimas nuo valdžios, darant prielaidą, kad Putinas kartu su savimi į nebūtį nusitrauks taip pat ir putinizmą, galėtų atsiliepti įvykiams Lietuvoje?

Tarkime, tokiu atveju labai stipriai teigiama linkme pakistų mūsų gyvenimo geopolitinės aplinkybės, atsirastų galimybės su mažesniais nuostoliais užbaigti karą Ukrainoje. Tai – neapsakomai daug.

Kita vertus, net jeigu pripažįstame, kad nė vienas iš mūsų nėra toks pranokstantis žmogaus sugebėjimus demonas, kuris iš vieno taško galėtų numatyti visas neaprėpiamos įvairovės galimybės, aš tvirtai žinau bent tai, jog, nupuvus Putino valdžiai, iškart, nieko nelaukdamas viešai pareikšiu, jog leftizmo (ar kaip kitaip jį pavadinsi) stumiama į bendrojo lavinimo mokyklas translytiškumo ir kitų seksualinių perversijų propaganda, tarp mažamečių ir paauglių populiarinamas lyties keitimo operacijų pasirinkimas, yra lygiai taip pat dvokianti bjaurastis kaip ir putinizmas su visomis savo perversijomis ir liūdna pabaiga.

Leiskite dar kol kas nutylėti šiuos ant liežuvio galo pakibusius, budinčius žodžius, nenorint suteikti pretekstą neprieteliams tvirtinti, kad neva toks sugretinimas įpareigoja kažką rinktis kaip mažesnį blogį iš dviejų baisių blogybių.

Tačiau iš tiesų čia jokios pasirinkimo alternatyvos nėra, nes, pasiuntę į šiukšlyną putinizmo nuodėvas ir atliekas, sveiko proto refleksų esama įpareigoti ten pat be uždelstos pauzės pasiųsti ne mažiau pavojingas ir toksiškas leftizmo šiukšles, tokiu būdu užkirsdami kelią mūsų vaikų žalojimui ir jų ateities naikinimui.

Net jeigu nesame tiek pajėgūs, kad visuose gyvenimo pasirinkimuose galėtume lemti sėkmę ir laimingą pabaigą mūsų vaikams, kurie suaugę žengia savo keliais, laimi ar pralaimi jiems duoto gyvenimo kovas, vis dėlto bent vaikystės neliečiamumą privalome užtikrinti, nežiūrint nieko.

Laimėję karą prie Putiną, privalėsime laimėti dar ir kitą, jeigu ir ne tokį kruviną, bet ne mažiau nuožmų karą dėl civilizacijos pagrindų išsaugojimo.

Tačiau tai nereiškia, kad dabar turime teisę sėdėti sudėję rankas.

Užbėgant truputėlį į priekį, karas po karo jau prasidėjo, žiežirbos kyla į dangų, tornadas kaupiasi net leftizmo tvirtovėse, JAV Floridos valstijos Senatui priėmus įstatymo projektą, numatantį mirtiems bausmės skyrimą asmenims, seksualiai prievartavusiems vaikus iki 12 metų, garsiajam Elonui Muskui pareiškus, kad tėvai, pritariantys savo vaikų lyties keitimo operacijoms, turėtų būti įkalinti iki gyvos galvos ir t.t.

Iš tiesų, pagrūmojimo mažuoju piršteliu jau neužtenka, nes iškilęs pavojus Vakarų civilizacijos pagrindams yra dar didesnis nei galėtume įsivaizduoti.

Iš kitos pusės žiūrint, čia net nereikėtų varginti vaizduotės, užteks prisiminti, kad ikisokratinėje antikoje vaikų seksualinis išnaudojimas, jų lenkimas prie ydos buvo išplitęs kaip bjauri epidemija ir laikomas daugiau ar mažiau įsiteisėjusia praktika, pernelyg dėl to nekvaršinant sau galvos.

Sokratas buvo pirmasis iš to laikmečio žinomų žmonių tokią praktiką įvertinęs kaip baisų nuosmukį, po to jo mokiniai, platonizmas apskritai, dar vėliau krikščionybė griežtai neigė pederastinės praktikos teisėtumą.

Jeigu norite, Vakarų kultūros civilizaciniai pagrindai formavosi, be visa ko kito, siekiant užkirsti kelią baisuomenės polinkiui tvirkinti ir seksualiai išnaudoti vaikus.

Vakarų kultūros civilizaciniai pagrindai formavosi, be visa ko kito, siekiant užkirsti kelią baisuomenės polinkiui tvirkinti ir seksualiai išnaudoti vaikus.

Taigi tikriausiai neatsitiktinai tos pačios pakraipos leftizmas, kuris kviečia atsiriboti nuo klasikinės filosofijos studijų ir deda pastangas užtildyti krikščionybę, drauge pradeda bendrojo lavinimo mokyklos šturmą, siekdamas įskiepyti čia genderizmo ir ydingai traktuojamos seksualinės įvairovės vertybes?

Ar jų pažangos supratimas galiausiai nėra nukreiptas į pastangas susigrąžinti kažkada košmaru tapusią praeitį?

Labai gerai suprantu tuos žmones, kurie raukia nosį ir pyksta, išgirdę tokius keiksmažodinius žodžius kaip „pederastija“. Pats jaučiuosi laba nepatogiai tokius žodžius vartodamas, jeigu būtų galima, pabandyčiau išsiversti be nešvankybių. Tačiau kaip kitaip pavadinti daiktą, jeigu ne tikruoju jo vardu, nejaugi dabar, ieškant eufemizmo vaikų ir paauglių tvirkinimo praktikos įvardijimui, tokį užsiangažavimą turėtume vadinti, kaip kartais daroma, „ graikiškuoju seksu“? Tai vis tik būtų nesąžininga graikų atžvilgiu, ar ne?..

Tikriausiai ir karas po karo neužginčytų tolerancijos seksualinėms mažumoms įsipareigojimo. Kitas vertus, kaip atrodo bent man, jau šiandien tikslinga čia būtų pradėti pokalbį apie ribotą toleranciją, jokiu būdu neįpareigojančia mus pripažinti teisėta tokią dalykų padėtį, kai homoseksualo pasija tampa socialine ir politine privilegija bei karjeros tramplynu.

Be to, anksčiau ar vėliau privalėsime pabandyti „atkasti šaknis“, siekiant giluminio supratimo – kodėl homoseksualai taip lengvai ir masiškai buvo suviliojami antilietuviškų užkeikimų, būriavosi sutelkti tautiškumo niekinimo vajaus?

Pasibaigus karui po karo, vadovėline tiesa taps išvada, kad per kelis metus Šimonytės-Čmilytės-Armonaitės pastangomis Lietuvoje buvo sukurta tautos interesų išdavystės infrastruktūra.