Edvardas Čiuldė. Kas liko iš Lietuvos triummoterato?

Nepraleisiu progos pastebėti, kad žodį „triummoteratas“, dabar jau įtrauktą į naujažodžių duomenyną, pirmasis pavartojo šių eilučių autorius, o praėjus savaitei nuo šio žodžio pirmųjų krikštynų, jį iš naujo atrado Dviračio žinios, vėliau šis žodis kartas nuo karto sušmėžuodavo ir kituose kontekstuose. Juokais galima pasakyti net taip, kad rūpindamasis šio naujai užgimusio žodžio tinkamumu ir sveikatingumu, viešai kėliau net tokį klausimą – Kodėl Lietuvos triummoteratas netapo triumfmoteratu?

Žinia, tokio termino atsiradimui pretekstą teikia tai, kad nauja valdančioji koalicija susiformavo iš trijų partijų, kurių pirmininkais koalicijos įteisinimo metu jau buvo tapusios moterys, savo ruožtu po koalicijos suformavimo užėmusios įtakingiausius postus valstybėje. Taip valdžios piramidė Lietuvoje iš esmės įgijo moterišką pavidalą, taigi pirmiausiai yra siejama su Ingridos Šimonytės, Viktorijos Čmilytės-Nielsen, taip pat Aušrinės Armonaitės vardais.

Be jokios abejonės, perėjimą nuo didingos triumfmoterato galimybės apmąstymo prie klausimo apie likutinę būseną lemia apmąstomo dalyko degradacijos dinamika, kelias žemyn, kai ant lauko pliko tik kelios apykreivės pušelės liko. Tačiau čia tuoj pat prašosi ir kitas klausimas – kas galiausiai lėmė, kad vadinamasi triummoteratas sumenko, visiškai subliuško,- o tai ypač gerai matosi, kai dirbtinai sulipdytą darinį suskaldom į atskiras sudėtines dalis?

Leiskite šįkart (tai iš tiesų būtų pirmas kartas) atsakyti į formuluojant klausimą netramdant savo subjektyvumo, nevengiant panaudoti, o greičiau net forsuojant tokias subjektyvumą išdidinančias priemones kaip maskulinizmas, seksizmas, panaudojant ir kitus galimus, prašau siūlykite, -izmus, jeigu tik jie pasitarnautų dar didesnio subjektyvumo suvešėjimui.

Dar daugiau, – į mūsų aptariamą dalyką, įdarbindami savo vaizduotę, pabandykime žvilgtelėti iš pseudoerotinio taško, keldami sau klausimą – ar aš galėčiau išgyventi su kiekviena iš paminėtų moterų negyvenamoje saloje, taigi izoliuotoje būsenoje, aš ir ji, vieni du, toli nuo kitų žmonių ir civilizacijos centrų.

Tokį kraštutinį subjektyvizmo kelią renkuosi bent vieną kartą eksperimento dėlei, jausdamas didelį nuovargį nuo pamėgdžiojimo būdu humanitarijos sferoje įsitvirtinusios objektyvistinės manieros, kai net tokia spontaniškumo sfera kaip kalba tampa tik tuščiaviduriu ritualu. Kraštutinis subjektyvumas čia iškyla kaip nesuvaldyta alerginė reakcija į svetimo pavyzdžio objektyvizmo dominavimo humanistikoje dirgiklį.

Daug gerų žodžių esu pasakęs apie I.Šimonytę prezidentinių rinkimų metu, to jau nenuslėpsi kaip ir žarijos išdžiūvusio šieno kupetoje. Ji man bent tada atrodė unikalus, nesuderinamas su gamtos dėsniais simpatiškos ir dalykiškos moters derinys, kažkas panašaus į gamtos anomaliją. Tiesa, jau tuomet kraipiau galvą, stebėjausi neatsistebėdamas dėl to, kad kandidatė yra tokia svetima tautiniam sentimentui, tarsi būtų užgimusi kolboje. Jos rinkiminės kalbos greičiau priminė kandidato į Tel-Avivo mero postą pasisakymus nei žmogaus, įsipareigojančio lietuvių tautai, karštą pasižadėjimą.

Tačiau pabandykime įsivaizduoti, kad ir svetimas tautiniam sentimentui, visiškai sterilus šiuo požiūriu žmogus gali būti padoriu žmogumi, daug kam simpatijas keliančiu žmoga su taškuota suknele.

Kita vertus, toks mano įsitikinimas pažirto šukėmis kaip stiklo rūmai nuo paleisto akmens pastebėjus, kad taškuotosios suknelės ir tyrosios sąžinės herojė nepraleido progos į partijos rinkiminių sąrašų garantines vietas prastumti tuos toliau nuo politikos lūkuriavusius auksaburnius, kurie giedojo jai ditirambus pačia aukščiausia gaida, laimėjo pataikūnų choro varžytuves.

Kad ir kaip to norėčiau, negaliu atsikratyti įspūdžio, kad anksčiau niekur padorios vietos sau neradęs Matas Maldeikis buvo priglobtas po I.Šimonytės sparneliu, atsidėkojant Aušrai Maldeikienei už liguistai egzaltuotus rypavimus kandidatės naudai, neužmiršta liko ir Liudvika Pociūnienė, ilgai drauge su angelų choru giedojusi ekstremalios poetinės dvasios įkvėptą himną I.Šimonytės garbei, o, tapusi kariaunos nare, sugebėjusi lengvai kaip plokštelę pakeisti ilgai puoselėtas savo pažiūras, pasiekdama anksčiau Lietuvoje tarsi ir nematytas neprincipingumo ( turėtų būti kitas žodis, charakterizuojantis laisvo elgesio moteris) viršūnes.

O gal manote, kad autorius čia vėl sutirštino spalvas, žiūrėdamas į pasaulį pro viską deformuojančią įtarumo metodologijos prizmę arba vertindamas dalykų padėtį pagal savo sugedimo laipsnį, a?

Nežiūrint to, kas jau buvo pasakyta, negaliu užginčyti fakto, kad I.Šimonytė yra nebloga administratorė ir gali padėti didesniu ar mažesniu laipsniu išvargti krizines situacijas. Todėl negyvenamoje saloje ji pati sau pasigamintų meškerę ir gaudytų žuvį nuo ryto iki vakaro, o aš atsigulęs ant patogių gultų visą tą laiką gurkšnočiau kokoso vyną.

Man nekyla jokių abejonių, kad V. Čmilytė-Nielsen yra labiausiai toksiškas visų laikų nepriklausomos Lietuvos Seimo pirmininkas, jeigu ne apskritai Lietuvos politikas, didžiausiu laipsniu užnuodijantis aplinką.

Jeigu Čmilytė sako „žmogaus teisės“, tokį užkeikimą privalome dešifruoti kaip nuorodą į dirbtinai eskaluojamą skandalą dėl homoseksualių žmonių gyvenimo patogumų ar nepatogumų, tik taip, o ne kitaip, nežiūrint to, kad jokiose žmogaus teisių deklaracijose nėra klasifikuojamos teisės pagal seksualinę orientaciją.

Kai žmogaus teisių konceptas yra taip kraštutinai susiaurinamas ir deformuojamas, žmogaus teisių sferoje neretai prasideda kažkokie jau nebevaldomi erozijos procesai ir realių žmogaus teisių griūtis, neatsitiktinai tokiame kontekste išryškėja bandymai apriboti susirinkimų, laisvo žodžio teises, kyla cenzūros pagundos.

Žinoma, kartais žmogaus teisėmis galima pavadinti ir natūralias, nekataloguotas, neįformintas teisių pavidale žmonių prigimtinės saviraiškos tendencijas, jeigu kažkas bando užkirsti kelią žmogaus spontaniškumo natūraliam pasireiškimui.

Štai kažkoks Gochinas sako, kad lietuvių tauta neturi teisės rašyti savo istorijos, o mes tokiame kontekste kaip savaime suprantamą dalyką tvirtiname tai, kad būtent lietuvių tauta pirmiausiai turi teisę ir pareigą kurti savo istoriografiją. Tačiau, kaip atrodo bent man, žiūrinčiam subjektyviai, ta pati Čmilytė vidujai visados rinktųsi Gochino pusę.

Jeigu man tektų atsidurti negyvenamoje saloje drauge su Čmilytę, aš strimgalviais palikčiau tą salą, be jokių plaukimo priemonių, nesuspėjęs pasigaminti laivės, vien rankų grybšniais išplaukdamas į vandenyną, tirštą nuo ryklių.

Aušrinė Armonaitė yra man labiausiai ideologiškai svetimos politinės partijos Lietuvoje pirmininkė. Neįtikėtina, bet ji šioje trijulėje yra balta varna kaip vis dėlto korektiškas žmogus, tarkime, politikė moteris, nepabandžiusi nė karto įspirti ar įkąsti prezidentui Gitanui Nausėdai iš pasalų, yra tarsi ir neužsiiminėjanti nešvankiomis intrigomis politikė. Negyvenamoje saloje mes gyventume pagal išgrynintą patriarchato modelį, tokiu būdu jai atsiimant mokestį už buvimą Laisvės partijos pirmininke aname gyvenime.