2024-12-26, Ketvirtadienis
naujienlaiškis

Edvardas Čiuldė. Kas tai yra kaip toks – leftistinis kapitalizmas?

Kol aš dar svajojau apie kapitalizmą su žmogišku veidu, akyse užgimė ir nušuoliavo į priekį leftistinis kapitalizmas arba, tikriausiai tiksliau būtų sakyti, kapitalizmas su leftistiniu snukiu.

Tokią išvadą galima pasidaryti perskaičius Beno Shapiro studiją „Autoritarinis momentas“ (Vilnius, 2013, išvertė ir įžanginį straipsnį parašė Vytautas Sinica), nors autorius, kiek prisimenu, įvardijimo „leftistinis kapitalizmas“ kol kas dar nebando šioje knygoje mums išpiršti.

Tačiau kaip kitaip būtų galima pavadinti susiklosčiusią situaciją, kai, be visa ko kito, net tokie iš pažiūros nepolitiniai visuomenės gyvenimo lokomotyvai kaip stambiosios korporacijos persiima leftizmo ideologiniais vaizdiniais, užkeikimais ir žodynu, tampa vos ne svarbiausia jėga užspeičiant žmogaus sąmonę leftistiniuose marazmuose.

Kodėl taip atsitinka, kai iš pirmo žvilgsnio tokia simbiozė atrodo kaip netikėtas darinys?

Atsakymas yra dar paprastesnis nei klausimas: stambiosios korporacijos persima žodynu, kuris užtikrina jų egzistavimui išskirtinai komfortabilias sąlygas, o sąjunga su naująja arba, kitaip tariant, mutavusia kaire leidžia potencialų kritiką paversti sąjungininku, kokiu leftstai su didžiausiu malonumu tampa, išnaudodami kapitalizmo infrastruktūrą ir įtakos priemones ideologinės invazijos tikslams.

Ar būtų galima sakyti, kad tokia korporacijų ideologinė indokrinacija yra tik kaukė, kuri užsidedama, siekiant padidinti veiklos mobilumą, užsitikrinti tvaresnį saugumą ir, kas be ko, paspartinti kapitalo pritekėjimą.

Net jeigu toks nusidažymas leftizmo spalvomis yra šiuolaikinių korporacijų išlikimo ir pelningumo tariamai racionali strategija, mums tai tikrai nieko gero nežada jau vien dėl to, kad aptarto pavyzdžio leftistinis kapitalizmas yra baisi konjunktūros stichija, išplaunanti žmogaus tikrovės egzistencinius pagrindus.

Jeigu norite, leftistinis kapitalizmas stumia žmoniją į antropologinį perversmą, kai žmogų turėtų pakeisti žmoga, t. y. toks antropomorfinis padaras, kuris gyvena pagal totalinio prisitaikymo ir konjunktūros dėsnius. Dar kitaip tariant, leftistinis kapitalizmas nužudo herojinę žmogaus prigimtį ir prigimtinį atvirumą būčiai, uždarydamas jį labai ankštoje konjunktūrinio prisitaikymo kapsulėje.

Kaip atrodo, mūsų dienų leftistinio kapitalizmo esmės aptarimui jau neužtenka pridėtinės vertės kūrimo, švelniai tariant, nusidėvėjusios teorijos, nes leftizmu apsikrėtęs kapitalizmas nepasiriboja tik pagal laisvosios rinkos principus konstruojamų prekių tvano kasdieniniu atnaujinimu, toks kapitalizmas ne mažiau sparčiai nei produktus, paleidžiamus į rinką, gamina nenumatytas gaminio gamybos pasekmes ir nereikalingas, o kartais labai pavojingas ne tik kūnui, bet ir sielai atliekas, iš kurių, kaip atrodo bent man, šiandien labiausiai toksiškas yra vadinamasis leftizmas.

leftistinio kapitalizmo svorio centras nuo produkto gamybos persikėlė į pavojingų protui dar labiau nei kūnui atliekų gamybą.

Todėl tikriausiai galima pasakyti net taip, kad leftistinio kapitalizmo svorio centras nuo produkto gamybos persikėlė į pavojingų protui dar labiau nei kūnui atliekų gamybą.

Kita išvada prašosi savaime, kad savo ruožtu sukilimo prieš tokį leftistinį kapitalizmą platforma yra žmogaus orumo ideologija, dešinioji politinė mintis.

Pabaigai vaizdelis iš Lietuvos gyvenimo.

Dauguma iš mūsų tikriausiai dar prisimena, kad „Ignitis“ vadovybė primygtinai ragino savo darbuotojus dalyvauti gėjų parado renginiuose, maždaug tuo pačiu metu kurpusi planus išgalvotu pagrindu pasidovanoti sau privatizuojamos korporacijos dalies akcijų paketą. Ar tai reikia, kad leftistinė ideologija korporacijų veikloje yra ne tik kaukė ir išgyvenimo strategija, bet neretai ir uždanga, tvarkant niekingiausius dalykėlius? Nežinau nežinau…

Mažiausia iš visų mažumų ir drauge negailestingai engiama yra „aš“ mažuma. Pabandykime išlaisvinti šią mažumą arba, kaip sako Friedrichas Nytzsche, išdrįskime būti savimi.

Iškilusis praeito amžiaus filosofas Merabo Mamardašcvili yra pastebėjęs, kad žmogus pavojaus akivaizdoje neretai sako sau, teisinasi, jog šįkart dar nesivels į kovą, bet, išsaugojęs savo gyvybę, sveikatą ir sausą paraką, išsaugojęs save kitą kartą nuveiks daug gerų darbų. Tačiau tas „aš“ kito karto kaip naujo išbandymo paprastai nesulaukia, likimui paskyrus jam patogesnę atliekų krūvos didinimo misiją.

Reklama

Susiję straipsniai

Prof. Jonas Grigas. Senatvės privilegija

Kai lipant gyvenimo ratu žemyn mūsų pečius slegianti vienos tonos oro masė tampa per sunki ir gravitacija jau...

Kristina Zamarytė-Sakavičienė. Kokias šeimas ginti? Atsakymas P. Gritėnui

Nėra rimtesnių problemų? Tai dažnai skambantis pasipiktinimas, kai vėl ir vėl kalbame apie civilinės sąjungos įteisinimą. Išties, keista...

Karas Ukrainoje. Tūkstantis trisdešimt septintoji (gruodžio 26) diena

Locked N’ Loaded | Veidaknygė Niekada nebuvo, štai ir vėl. Prieš šešias dienas ukrainiečiai atakavo agresoriaus kietojo raketinio kuro gamyklą...