Jau praeitą sekmadienį atkreipiau dėmesį, kad savaitės pabaigoje vadinamasis Lietuvos žmogaus teisių centras (LŽTC) užsipuolė Lauryną Kasčiūną dėl jam išsprūdusių žodžių, kad Lietuvos pasienį šturmuojantys migrantai neretai elgiasi labai neatsakingai, išstatydami savo vaikus didžiausių pavojų priešakyje.
Savaitės pabaigoje LŽTC savo feisbuko paskyroje parašė: „Kokių dar absurdiškų išvedžiojimų imsis Seimo Nacionalinio saugumo komiteto pirmininkas Laurynas Kasčiūnas tam, kad pateisintume nehumanišką elgesį, kai kurias kankinimams prilygstančias priemones, taikomas prieš migrantus. Apmaudu, jei ciniški išvedžiojimai nuramins mūsų sąžinę ir žmogiškumo jausmą“.
Cituodamas šį pasisakymą dabar nesusilaikiau neištaisęs labai grubios stiliaus klaidos, tačiau pasisakymo tono, primenančio kompartijų oficiozų stilistiką nepakeičiau, net neturėjau teisės to daryti.
Kaip matome, čia L.Kasčiūnas apkaltinamas net polinkiu į sadizmą. Taigi dar kartą būtų pravartu apsvarstyti klausimą – kodėl būtent homoseksualų įtakojamos žmogaus teisių (?) gynimo organizacijos ir institucijos beveik vienu balsu tvirtina, kad Lietuvos pastangos apsaugoti savo sienas nuo ekonominių bastūnų išpuolių yra kankinimams prilygstantys veiksmai?
Kodėl galiausiai lobistinės homoseksualų organizacijos sąmoningai kenkia Lietuvai, ar tai yra kerštas bendrapiliečiams už jų nesugebėjimą strimgalviais pritarti Partnerystės įstatymui ir panašiems užmanymams?
Visi, taip pat ir tokių insinuacijų užmanytojai, gerai suprantame, kad minėti kaltinimai yra laužti iš piršto, be to, tokios insinuacijos yra demonstratyviai nukreiptos prieš Lietuvos interesus, nepasigėdijant pasinaudoti susiklosčiusia konjunktūra. Kodėl galiausiai lobistinės homoseksualų organizacijos sąmoningai kenkia Lietuvai, ar tai yra kerštas bendrapiliečiams už jų nesugebėjimą strimgalviais pritarti Partnerystės įstatymui ir panašiems užmanymams?
Tolerantiški mūsų šalies piliečiai kartais pašiepia mažiau tolerantiškus, sakydami: nebijok, homoseksualas neįkąs! Save priskirdamas prie labiausiai tolerantiškų, vis tik nerimauju, baiminuosi, kad Lietuvos apkaltinimas kankinimų toleravimu gali būti prilyginamas neprieteliaus prisėlinimui iš už užpakalio, kėsinantis įkasti nuodingomis vampyro žiaunomis.
O gal homoseksualų įtakojamų institucijų kaltinimai mums nehumaniškumu yra nulemti nesuvaldyto noro, žaidžiant žodžio „homo“ skirtingomis reikšmėmis senovės graikų ir lotynų kalbose, išpiršti nuomonę, kad žmogiškumas savo esme priklauso nuo lytinės orientacijos pasirinkimo, tarsi būtų taip, kad homoseksualai yra žmogiški žmonės, o ne homoseksualai – nežmogiški žmonės, drauge darant prielaidą, jog nežmogiškų žmonių teisių ginti nėra jokio reikalo ginti?
Iš tiesų, piestu stojasi klausimas – kokių išrinktųjų kokias teises gina nemenka dalis Lietuvoje veikiančių, valstybės dosniai šeriamų, kartais net ant politinės korupcijos ribos dominuojančių liberalų dienotvarkėje balansuojančių žmogaus teisių gynimo institucijų?
Priminkime man nesusipratėliui – kokias Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje įvardytas žmogaus teises yra apgynęs tas pats Lietuvos žmogaus teisų gynimo centras, ar esate kažką girdėję apie šios institucijos bandymus atstovėti žodžio, spaudos, tikėjimo laisvę, teisę į taikius susirinkimus, privataus gyvenimo neliečiamumo ir pan. žmogaus teises?
Kad ir kaip ten būtų, visuomenė turi teisę susipažinti ir su tokių organizacijų kaip LŽTC finansavimo valstybės lėšomis išklotinėmis, bandant susivokti – kiek Lietuvoje kainuoja veidmainystė?
Oponento idėja, ją apsukant diametraliai priešinga linkme, rodo tokių diskutantų kaip J. Juškaitė ir jos bendraminčiai kraupų intelektinį nususimą ir neišradingumą
Praeitą savaitgalį rašydamas apie kilusį skandalą, bandžiau atkreipti dėmesį į tai, kad L. Kasčiūno pasisakymas, be visa ko kito, labai puikiai įsikomponuoja į diskusiją dėl vaikystės idėjos variacijų skirtingose istorinėse epochose ir pasaulio kultūrose.
Šią savaitę vadinamojo Lietuvos žmogaus teisų centro direktorė Jūratė Juškaitė, atnaujindama L.Kasčiūno puolimą, jau nekalba apie Lietuvoje išplitusią kankinimų subkultūrą, o, kas labai įdomu, mano anksčiau išsakytą pasiūlymą perkelti diskusiją į kitą, o būtent vaikystės idėjos besimainymo pasaulio kultūrose aptarimo plotmę, labai negrabiai pasinaudoja savo tikslams, apkaltindama L. Kasčiūną neteisinga vaikystės idėjos interpretacija.
Kaip atrodo bent man, tokia manipuliacija, kai neturint savų idėjų, diskusijoje yra panaudojama oponento idėja, ją apsukant diametraliai priešinga linkme, rodo tokių diskutantų kaip J. Juškaitė ir jos bendraminčiai kraupų intelektinį nususimą ir neišradingumą, kai manipuliacijų objektu tampa ne tik vaikai, vadinamieji migrantai, bet ir niekuo dėtas oponentas, nebūdamas nei vaiku, nei migrantu.
Žinia, J. Juškaitė šįkart kalba žmogaus teisių organizacijų koalicijos (kas tai yra?), kuri kreipėsi į Seimo etikos ir procedūrų komisiją, prašant įvertinti L. Kasčiūno pasisakymus, vardu, kai kur nurodoma, kad po kreipimosi tekstu taip pat pasirašė dešimtys moterų, ginančių vaikus, organizacijų. Tačiau dirbtinai forsuojamas ir fabrikuojamas įspūdis apie J. Juškaitės prižadintą masyvumą, pakirdusį ir besirąžantį milžiną, negali užtušuoti giluminės intuicijos, kad už viso to slypi tik kokti tuštuma.
