Kai valdančioji klika šiandienos Lietuvoje persiėmė nuomone, kad tautinės lietuvio tapatybės puoselėjimas yra pažangos stabdis, lietuvybė po truputėlį pradėta stumti iš viešojo gyvenimo, tarsi ir nepastebimai ribojant net lietuvių kalbos vartojimą, niekinant tautinius simbolius, raukant nosį, kai lietuviška dvasia ima ir prasimuša, nežiūrint visų bandymų užritinti didžiulį akmenį ant tariamo lietuvybės kapo.
Nesakau, kad lietuvybės dvasia dabar yra grūdama į pogrindį, greičiau yra taip, kad ji pamažu savaime įsikuria katakombose, kur jos atsiskleidimui jau nebetrikdo nepatenkintų pašlemėkų mimikos. Žodis „katakombos“ čia iš tiesų tinka labiau nei „pogrindis“ ar nuoroda į natūralių tautos siekių marginalizaciją, nes dabartinės valdžios išstumtieji į užribį dėl nenoro atsisakyti savo „tautinių prietarų“ turi progą išgryninti ir išskaidrinti įsitikinimus, ruošiantis tikrajam dvasiniam atgimimui, masyvų valdžios slopinimą paverčiant pergalės laidininku prieš taip apsidirbusią valdžią. Asociacija su Roma čia taip pat nėra atsitiktinis priminimas.
Jau ne vieną kartą esu bandęs perspėti, kad niekas neturi teisės tapatinti valdžios ir valstybės ar šitaip susitapatinti. Tačiau dabartinė valdžia net nėra normali valdžia, kuri yra gyvybiškai būtina krašto administravimui, jau vien dėl tos aplinkybės, kad ji veikia priešinga kryptimi nei rodo LR Konstitucija, skelbianti, jog lietuvių tauta yra Lietuvos valstybės kūrėja.
Taigi dabartinė valdžia yra nelegalaus perversmo, nukreipto prieš tautą ir valstybę, valdžia. Savo ruožtu tokią valdžią net netinka vadinti valdžia įprasta to žodžio reikšme, greičiau ji turėtų būti įvardijama kaip gauja, į tokios gaujos sudėtį įskaitant taip pat ir ketvirtąją valdžią, t. y. meinstryminę Lietuvos žiniasklaidą. Jeigu anksčiau žiniasklaida buvo tituluojama sarginiu demokratijos šunimi, dabar būtų laikas meinstryminę Lietuvos žiniasklaidą pervadinti gaujos pitbuliu.
Ingridai Šimonytei, be visa ko kito, pavyko į degradacijos procesą įtraukti taip pat ir universitetą
Ingridai Šimonytei, be visa ko kito, pavyko į degradacijos procesą įtraukti taip pat ir universitetą kaip tokį, o ypač kažkada universitetų flagmanu buvusį Vilniaus universitetą (VU), kaip atrodo, šio universiteto rektoriais parenkant tokius sau tinkamus žmones, kurie bent jau nesigėdija įgarsinti nuomonę, kad lietuvybės puoselėjimas yra reakcinga veikla. Priminsiu, kad anksčiau tokius įgarsintojus daug nesusimąstydamas vadinau intelekto nususėliais, tačiau dabar jau galvojau, kad tai būtų pernelyg pompastiškas situacijos nusakymas, kai čia net nėra to, kas galėtų nususti neišsivysčiusiųjų intelektiniame ir moraliniame užbambime. Kaip atrodo, jie niekados nepriaugs iki stalo viršaus, už kurio susėdę galėtume ramiai padiskutuoti. I.Šimonytės pastumdėlių prigimtinė vieta – lieka po stalu.
Dabartinis VU rektorius tvirtina, kad net Europos sąjungos (ES) federalizacija yra pernelyg silpnas ES vienijimosi impulsas, jog neva ES turėtų tapti unija. Ar tai reiškia, kad tokiu atveju mes jau būtume pavadinami unitais?
Kiek prisimenu, mūsų išsilaisvinimo kelio juridinė atkarpa prasidėjo nuo apsisprendimo Lietuvos įstatymus laikyti viršesniais už tuometės sovietinės sąjungos įstatymus, todėl teisėtai kyla klausimas – ar toks kelias nebus juridiškai užginčytas, kai naujosios sąjungos įstatymai bus laikomi viršesniais už nacionalinius įstatymus?
I.Šimonytė TV transliuojamo Radarom renginyje pasirodė pasidabinusi rūbelį ukrainiečių tautine ornamentika, tokiu būdu pademonstravusi, kad ji gerai supranta, kokios reikšmės dalykas yra tautinė savimonė, mobilizuojant žmones žūtbūtinėje kovoje prieš agresorių, drauge kiekviena proga apsimesdama, kad nesupranta, jog tokia mobilizacija gali praversti ir lietuvių tautai. O gal iš tiesų ji čia niekuo neapsimeta, gyvendama savo politinį gyvenimą paprasčiausiai pagal konjunktūros pulsacijos ritmiką?
Dažnai buvo galima pastebėti, kad dabartinė premjerė bando ir bando išstenėti kažkokias užuominas, kad ji esą yra ne tokia… O kokia, – kyla klausimas. Dabar, sužlugus jos forsuojamam mitui apie save pačią kaip nelygstamą doruolę, nelieka nieko, kaip pripažinti – tokia ji ir yra…
Didingai tauri, niekam neprilygstanti buvo Radarom akcija, užliejusi širdį pasididžiavimo bangomis dėl nepaprasto tautiečių ir bendrapiliečių geranoriškumo bei sąmoningumo. Tačiau baigiamojo akcijos mitingo ir koncerto organizatorius Edmundas Jakilaitis renginio metu pirmiausiai nuo scenos pasisakyti pakvietė Remigijų Šimašių, labiausiai užsiangažavusį antilietuviškos veiklos Švonderį, ir VU rektorių, unitą Rimvydą Petrauską. Tai buvo taip neskanu, tarsi aviečių uogienė būtų sumaišyta su organinėmis trąšomis, dar paprasčiau tariant, su mėšlu. Kas ne kas, o E.Jakilaitis sugeba sugadinti net tauriausias šventes…
Širdį skauda… Tačiau kas iš to širdies sopėjimo, jeigu mes nesugebame susivienyti ir savo pasipikinimo suburti į rimtą pasipriešinimą? Ašara Dievo aky, kur tavo dvasios kunigaikščiai, kur tas, kuris suvienys pakrikusias pastangas pasipriešinti ir ves tautą? – kur, į kokią ateitį? Sąjūdis nubrėžė tikslą – nepriklausomybė. Tačiau nepriklausomybę reikia saugoti, o dabar ji atiduota pasiutusių šunų gaujai, o visi švonderiai su pasimėgavimu stebi tautos agoniją ir gardžiuojasi jos dvasiniu merdėjimu. Dieve, atleisk mūsų tautai!
Puikus straipsnis. Pritariu minčiai: „Jeigu anksčiau žiniasklaida buvo tituluojama sarginiu demokratijos šunimi, dabar laikas meinstryminę Lietuvos žiniasklaidą pervadinti gaujos pitbuliu.” Tik gal ne Ingrida Šimonytė į degradacijos procesą įtraukė Vilniausuniversitetą, o jo Rektorius.
Dėkoju!