Ypač mane pradžiugina tokia kartas nuo karto pasitaikanti aplinkybė, kai turiu progą pasiginčyti su savo bendraminčiais kokiu nors atskiru, ne pirmos reikšmės klausimu. Tai mažiausiai reiškia, kad sutardami dėl bazinių dalykų, mes vis tik nesame doktrinieriški žmonės.
Tikriausiai turiu teisę prisistatyti Jono Jasaičio bendraminčiu dėl tos paprasčiausios priežasties, kad apie daugelį jo aptariamų dalykų turiu labai panašią nuomonę. Taigi ir profesoriaus ką tik publikuotas straipsnis „Gyvenimo prasmės suvokimo klystkeliai“ patraukia dėmesį dėl, kaip atrodo man, juvelyriškai tiksliai daug kur čia, ypač šeimos klausimu, sudedamų akcentų, tačiau negaliu iki galo sutikti su šio garbingo autoriaus išsakytu atsainiu ar net pagiežingu požiūriu į gyvūnus, kuriuos štai Šv. Pranciškus Asyžietis yra pavadinęs mažaisiais mūsų broliais.
Iškilus anglų rašytojas, eseistas, filosofas Gilbertas Kitas Čestertonas yra išrėžęs tokią, iš pirmo žvilgsnio kerėplišką, trikdančią, netelpančią į išankstinius mūsų lūkesčius mintį, kad esą gyventi galima jau vien dėl gyvūnų.
Užsiminiau apie išankstinių įsivaizdavimų sutrikdymą dėl to, kad minėtas rašytojas paprastai yra laikomas nepralenkiamu minties orkestruotės meistru, tikru virtuozu, kurio kuriamais mintijimo posūkiais mėgaujasi labiausiai išpaikinti snobai, o čia – tokiu subtiliu klausimu kaip gyvenimo prasmė – pateikiamas pakankamai šiurkštus išlavintam kultūrininko skoniui, bet drauge reljefiškas gyvūno pavyzdys.
Taigi minėtoji intelekto pažiba, be visa ko kito, aukštai kotiruojamas katalikybės apologetas nesusigundo iškiliais teologiniai argumentais, taip pat neapsiriboja įprastais pamąstymais apie tarnavimą žmonijai arba bent savo palikuonių gerovei, atsakant į klausimą – dėl ko gyvename ir verta gyventi, o tarsi nusuka pokalbį į pašalius arba, gali taip pasirodyti, sunaikina paties klausimo prasmingumą, pateikdamas kažką panašaus į atsakymo karikatūrą. O visgi, neskubėkime nusivilti! Jeigu nepasidavę sukurtam įvaizdžiui apie minties galiūną, čia neieškosime akrobatinio gudragalviavimo, kažkokių baisiai užšifruotų poteksčių, o viską suprasime pakankamai tiesmukai, paprastai ir dorai, tai, regis, ne vienas iš mūsų sutiks su išsakytu požiūriu. Gi kalbame čia visgi ne apie titaniškus apsisprendimus ir galutinį mūsų vargų šioje ašarų pakalnėje pateisinimą, o, manding, apie tai, kas dar visados lieka, kai tarytum ir nieko jau nebelieka. Kita vertus, ką tik čia užsiminiau išties apie tokį prasmės likutį, kuris pats iš savęs slaptingai pasidaugindamas neretai tampa prasmės pertekliumi. Ar reikia pavyzdžių? Tarkime, mergina pagal įskiepytą kultūros kanoną ir natūros programą ilgai laukusi riterio ant balto žirgo (apie žirgą atskirai pakalbėsime vėliau), galop pavargusi ilgėtis nežinia ko, netikėtai įsigyja katiną, kuriuo privalo pasirūpint čia ir dabar, kiekvieną dieną, nieko nelaukus, – gerai žinomas atvejis… Net jeigu mergina laikosi išankstinio požiūrio, kad visi vyrai yra kiaulės, katinas gali padėti sukaupti kažką panašaus į meilaus prisirišimo patirtį. Kaip žinome, būtent katinas yra be galo pretenzinga būtybė ir, jeigu tik bus leista, savo įnoringumu gali užpildyti visą šeimininkės gyvenimą be iracionalaus likučio ar kažkokio užribio.
Nesakau, kad savo ruožtu šuo reikalauja mažiau dėmesio ir pats savimi išgali pasirūpinti.
Keletą kartų esu jau citavęs ir dar kartą prisiminsiu Nikolajaus Berdiajevo vizijos pavidale išpuoselėtą išvadą, kad gamta yra ne kas kita, o būtent pažemintas žmogaus nuodėme rojus.
Net pats gerai nesuprantu, kodėl štai tokia kanonizavimui nepasiduodanti, oficialiai niekur neįteisinta įžvalga taip užburia, kad norisi grįžti ir grįžti prie išsakytos tezės.
Galbūt taip yra dėl to, jog minėtoji ištara žadina ne tiek griežtą minties seką, kiek neaiškų vaizduotės plazdėjimą. Ypač įtaigus yra štai toks momentas, kai čia porinama, kad gyvasties kupiname rojuje, žmogui nusidėjus, gyvūnijos rūšių prototipai reagavo skirtingai, neva vieni iš gyvūnijos provaizdžius įkūnijančių būtybių žmogų baisiai smerkė, barė, dergė, kiti užsistojo, užjautė, priekaištavo pačiam Dievą dėl neadekvačios bausmės. Esą yra taip, kad mūsų atmintyje šis išvarymo iš rojaus pasažas leidžia apie save žinoti visą duotą laiką kaip savotiškas estetinio atpažinimo kodas, t. y. gyvasties nekantriausia dalis, tada pasmerkusi žmogų, dabar yra atpažįstama kaip mums šleikštulį keliančios lipnios kirmėlės arba pasibjaurėtini šliužai, o fatališkos istorijos žmogaus draugai yra, jeigu galima būtų taip pasakyti, estetinio pasigėrėjimo objektai, tokie, pavyzdžiui, yra ir visados bus baltas paukštis, žirgas, įnoringai miauksiantis gražuolis katinas, savo prieraišumu širdį paperkantis šuo ir t. t. Taip pat, pratęsiant šį pasakojimą, galėtume teigti, kad intensyviai kinkuojantis didelę galvą arklys pievoje dar ir šiandien liudija savo apsisprendimą stoti žmogaus pusėje („yra tik taip, o ne kitaip“), kai savo ruožtu tarsi ir be priežasties amsintis šuo prie būdos – žinokite – vis dar kartas nuo karto loja Dievui į langus!
Romos katalikų Dominikonų arba Brolių pamokslininkų ordinas kartais yra pavadinamas Dievo šunų (lot. Domini Canes) religiniu susivienijimu. Talentingiausias XX a. teologas Josephas Ratzingeris, vėliau tapęs popiežiumi Benediktu XVI, yra pakrikštytas „Dievo pitbulio“ vardu. Kaip visi gerai žinome, iškilmingomis progomis žurnalistas gali būti pavadintas demokratijos sarginiu šunimi. Taigi nuoroda į šunį čia yra net labai garbingas žmogaus, sugebančio gerai atlikti savo pareigą, įvertinimas, o aš siūlyčiau dar papildomai įsteigti Pasiutusio šuns medalį, skirtą apdovanoti labai piktiems ir kraštutinai teisingiems (teisesniems net už bolševikus) žurnalistams, nepraleidžiant progos taip įvertinti kovotojų prieš pačių išgalvotą antisemitizmą, prisiekusių Zimano reikalo tęsėjų nuopelnus. (Kaip atrodo man, dabar ant liežuvio galo visiems turėtų kaboti to žmogaus pavardė, kuris yra tinkamiausias kandidatas tapti pirmuoju tokio ordino kavalieriumi.)
Kai aš išvedu pasivaikščioti į lauką savo jorkšyrą, anas tuščiai nepraleidžia nė vieno pakeliui sutikto vyresnio amžiaus žmogaus jo neaplodamas. NeduokDie, taip išėjus pasivaikščioti, sutikti kokį seneliuką su lazdele, nuo mano šunelio teisumo tada aidi visas mikrorajonas, jorkšyras Nilas amsi su tokiu šventu pasipiktinimu tarsi būtų sutikęs patį Dievą, kuriam turi išsakyti daug įsisenėjusių priekaištų. Jis nemėgsta ir jaunimo, tačiau toleruoja, pro jauną žmogų praeidamas kaip pro tuščią vietą, neparodęs savo balselio.
Nemoku net nupasakoti kaip spaudžia širdį dėl to, jog šiandien, stambėjant valstiečio ūkiui, arklys kaip amžino lietuvio bendražygis palieka lietuvišką dirbamos žemės peizažą, kitaip tariant, yra vis labiau abstrahuojamas iš įprastos sau aplinkos ir nukeliamas kažkur į pramogos užribį. Kokių nors ekonominių kontrargumentų nurodyti negaliu, tačiau leiskite priminti poeto žodžius apie dar išliekantį, tikėtina, arklio pasiilgimo fenomeną, kai „norisi kažką sunkaus pavalkiot arba šiaip pasiganyt kartu“. Be to, reikėtų atkreipti dėmesį į tai, jog žirgas yra mūsų herbo figūra. Tad jeigu kitų šalių piliečiai, net labiausiai prakutę žemdirbiai, neturi jokių galimybių savo laukuose auginti jiems svarbias heraldines būtybes, tokias kaip vienaragis ar dvigalvis erelis, lietuviai savo herbo simbolį gali palikti ganytis laisvai pievose prie namų bent dėl pasiilgimo fenomeno užganėdinimo…
„Bendraminčiui” Jasaičiui nepanoręs nusileisti Čiuldė pateikė -„Katinišką gyvenimo prasmės figūrą”-, kurią straipsnelyje Čiuldė „apiformino” sekančiai- ” savotiškas estetinio atpažinimo kodas..estetinio pasigėrėjimo objektai, tokie, pavyzdžiui, yra ir visados bus baltas paukštis, žirgas, ĮNORINGAI MIAUKSINTIS GRAŽUOLIS KATINAS, savo prieraišumu širdį paperkantis šuo ir t. t.”.. Prisiminus anksčiau Čiuldės skelbtas jo „gyvenimo prasmės figūras”:
„Esu Edvardas Čiuldė. Verčiant iš senosios anglų kalbos, „Edvardas“ reiškia – turtų sargybinis, turtų saugotojas.. . Didžiajame lietuvių kalbos žodyne yra kataloguojamas žodis „čiuldė“ su paaiškinimus, kad taip yra vadinamas daug ir neaiškiai kalbantis žmogus… To neatsimenu, bet galima spėti, kad gimdamas patyriau sunkią gimdymo traumą, nes visą laiką, kiek save atsimenu, esu liūnai nusiteikusi, net truputėlį kažko išsigandusi žmogysta… Kaip dažnai atsitinka pagyvenusiam vyriškiui, užauginęs ir išleidęs į gyvenimą vaikus, nelauktai įsimylėjau dvigubai už save jaunesnę moterį… Teko senąją šeimą palikti, sukti naują lizdelį… Vyrai, patyrę panašius virsmus, kaip niekas kitas supras, kad jaunąją savo žmoną puoliau lepinti, neišmanydamas, ko dar būtų galima griebtis.. Galų gale baisiai persiutęs dėl beprasmiško laukimo, pirmą kartą baisiai užstaugiau ant savo jaunosios žmonos, sakydamas, kad ji gali būti kuo nori, net Brone Rope Čiulde.. ir trenkęs durimis paknopstomis palikau šią man labai nemalonią įstaigą. Grįžau pas ankstesnę Čiuldienę. Gyvenu ir nesiskundžiu…”… Palyginus ankstesnes Čiuldės „gyvenimo prasmės formas” su šiame straipsnelyje aprašytomis „gyvenimo prasmės formomis”, belieka „patriotiškai” konstatuoti, kad Čiuldės „estetinio pasigėrėjimo” gyvenimo prasmės galutinė figūra gaunasi ne – „ĮNORINGAI MIAUKSINTIS GRAŽUOLIS KATINAS”- , o prie apleistos ir apgriuvusios tarybinių laikų fermos „IŠSPROGINĘS AKIS IR PRARADĘS ŽADĄ KAKOJANTIS JUODAS KATINAS..”
….tokio durniaus kaip tu ne su liktarna ant visos Lietuvos nerasi,sudmaliau…..pfui,kokis kakius.
Kad tau pasibaigtų -„.pfui,kokis kakius” ir ant Čiuldės „katiniškos gyvenimo prasmės formos”- mesk „laisvoje ir nepriklausomoje” Lietuvoje užsitarnautą ir vykdytą savo ilgametę „humanitarinę” veiklą- „…oi,nesakyk..kazkada auginau,salia kitu gyviu,150 broileriu/ne anuku/…..ne tokie anys ir durni…juokingiausia budavo,ainant kiemu….is paskos tik dun dun dun….visi jie mane,kad as ju tevas,tai dundedavo is paskos amziais…buvo gailu rudeni galabyt tusonkei…vos neverkiau.Desetka pasilikau,tai kiausinius dedavo didelius,daznai su 2 tryniais,oranzinius…vos ne kasdien,ziema…tik rydavo kaip smakai….kai veliau teko pirkt kiausus is pc…vos nepravimau….blyskus,beskoniai,zo,parodija…..”
ar čia ne ta garsioji NS autorių pamėgta kumelė?
,,demokratijos sarginiu šunimi”? Kai bus ką saugoti, tada aprašytas asmeninis jorkšyras galės paamsėti.
….ale,tu piktas zmogus,kaip paziurau…
„Taip pat, pratęsiant šį pasakojimą, galėtume teigti“
Varge, ir vėl rusiškas sakinys iš lietuviškų žodžių. Lietuviškai būtų „pratęsdami šį pasakojimą“.
….paslaptinga ir gudi ta lietuviu kalba….baugu net kalbet,nes, tik ziu – is pasalu koks Skaitytojas jau ir ikando…..kraujai kad tyska fontanais….
Tas matyt pensininkas, kaimo mokyklas uždarinėja – darbo nėr!
…nea,manyc,kad tai ligotas zmogenas,manantis gera darba darant, – buk tai gryninantis gimta kalba,nors nieks jo neprase……savotiskas Pupkis geradarbis.
Kai gimta kalba rusų tada lengva čia lyginti ir nurodinėti lietuviams. Tik rusas gali pastebėti kažką kas gal ir ne jokios klaidos.
…kadais turejau padovanota sena sena/20m./kumele,kuri pavargusiai slaistydavosi nenuklysdama po kiema ir atlikdavo vienintele pareiga – sargybinio suns…..svetimam sukasdavo zipono rankove,issprogindavo romias akis ir ne uz ka nepaleisdavo,kol neiseidavau is trobos gelbet nelaimelio….nereikejo ne Romos zasu…Kazkuo man p.Jasaitis primena ta gera,saziningai atidirbusia , romia,flegmatiska kumele/teneuzpyksta ir neisizeidzia garbusis zmogus/……
….o karta,vidurnakti,kad pasoko sargusis Brisiukas is pastales draskytis – iseinu lauk,o ten,pilnaciai svytint,po obelia romiai stovi baltas ponis,man iki bambos,karciai vos ne iki zemes….ir skaniai sau triauskina obuolius….Nuo tokios pasakiskos idiles grizau triobon,atsikimsau samanes buteli ir ilgai ilgai su savo biciuliu Brisium,sedejom uz stalo….Pabeges,mat,buvo is uz 10km.esancio zirgyno.
„Gilbertas Kitas Čestertonas“
Varge vargužėli. O gal Gilbertas Tas Pats Čestertonas?
Vaikai, sarmatą darot.
….tas pats Miunxauzenas….
Mėsėdžiai gyvūnai kaip ir žmonės subjauroja Rojų, bet kol kas mokslas dar nerado būdo kaip parūpinti mėsos nieko nenužudant. Era artėja, tačiau yra ir atsiranda kitos bėdos.
…atrado – esi lerwas kaip lasiniokus…su cibule bei druskiote….ir dekavosi swaaaaabui.O ziogai bus vietoj siemku.Svyntem kakinsies vabalais beigi dzykais……bus rooojus.
Tai kad Kaino ir Abelio istorija byloja kitaip.
….as tau papasakojau apie …kaima ir obuolius….