„Ar Putinas bus teisiamas Hagos tribunole?“, – štai tokį klausimą forsavau netrukus po Krymo okupacijos, teisindamasi prieš skaitytoją dėl savo nekantrumo ir bandymo užbėgti įvykiams prieš akis. Jau tuomet, be visa ko kito, neramino dar ir tai, kad Putino propagandistai grasino atominiu karu, jeigu Vakarai pabandytų įsikišti į prasidėjusį Ukrainos teriojimą.
Labiausiai tada stebino, kad tokie šantažistai ir termobranduolinės katastrofos kurstytojai laisvai keliauja po pasaulį tarsi niekas nieko, kai blaivus institucinis mąstymas reikalavo nedelsiant išduoti tarptautinį arešto orderį ir suimti juos kaip karo nusikaltėlius.
Kas pasikeitė nuo to laiko?
Ogi šiandien visuotinio totalinio susinaikinimo karo kurstytojai Rusijoje jau gieda choru, uždūmintoje aplinkoje bandydami įpiršti nuomonę, kad yra tik du variantai: arba Rusija laimi konvencinį karą Ukrainoje, arba Putinas pradės termobranduolinį karą, nusitemdamas visą pasaulį su savimi į nebūtį.
Kaip sako bene vyriausioji, labiausiai privilegijuota Putino propagandos strateguotoja, prisiekusi varlė keliauninkė M.Simonian: toks jau yra mūsų brangusis vadas, kad jis nenusileis jokiu atveju, taigi jeigu neva, kaip sakote, menkai įmanomas yra branduolinis karas, dar menkesnė yra galimybė, jog Rusija gali pralaimėti.
Kas be ko, Simonian toliau varo savo vagą jau užsisenėjusiame propagandiniame kare, siekdama sutrikdyti regėjimo perspektyvą, priblokšti ir kraštutinai išgąsdinti vakariečius.
Kita vertus, išsisklaidžius baimės ūkams abiejose pusėse, nesunku būtų pastebėti, kad Rusiją dar turi galimybę pelnyti vieną iš gražiausių pergalių savo istorijoje, užsitikrinti tobuliausią laimėjimą, pradėjusi pilietinį karą prieš nusikalstamą Putino režimą. Tai būtų geriausia išeitis pačiai Rusijai ir įsimintina paslauga likusiam pasauliui.
Kito kelio Rusijai sugrįžti į civilizuotų šalių šeimą paprasčiausiai nėra, pilietinio karo išskaistinimas, nusimetant sukirmijusių smegenėlių pigmėjaus ir jo pakalikų sukurto nešvaros jungo naštą šiuo atveju yra būtinas sugrįžimo etapas.
Užtektų tik maišto iš pradžių viename kokiame nors kariniame dalinyje, kad pati rusų tauta galėtų įsitikinti, jog čia pat, šalia egzistuoja alternatyva, yra galimybė pakilti ir išsilaisvinti iš nešvankios tironijos, keliančios grėsmę visam pasauliui, gniaužtų.
Kita vertus, net jeigu nuo vienos kibirkštėlės visa Rusija neužsiliepsnotų kaip išdžiūvęs miškas iš karto, jau dabar civilizuotam pasauliui būtų svarbu sužinoti, kad Rusija yra įvairi, tuo pačiu palaikant tikėjimą geros valios apsireiškimo iš abiejų pusių galimybe.
Kartais sakoma, kad būtų dar baisiau nei yra, jeigu Rusijoje prasidėtų vadinamoji smuta (liet. – didžioji suirutė)?
Tačiau, kaip atrodo bent man, pasaulio pabaiga neįvyktų, jeigu, prasidėjus didžiajam pilietiniam karui Rusijoje, Putinas ir jo pakalikai prarastų galimybę užbaigti savo dieneles Hagos tribunolo priskirtoje šiltoje kameroje su maitinimu iš restorano, o būtų pakarti už kojų ar, pagal paties Putino politinio testamento teikiamas preferencijas, paskandinti išvietėse.
Iš tiesų, daug paprasčiau būtų ne demonizuoti, ilgai kankinantis, o, pirmai progai pasitaikius, kanalizuoti Putino režimo atmintį, palaidojant ją drauge su nešvarumų krūva. Kaip sako žemaičiai tokiais atvejais: šūdas mirė, šūdo – pagrabas…
P. S.
Kartą su bičiuliais diskutavome mano namų svetainėje apie Rusijos pradėtą karą Ukrainoje. Vieno iš mūsų dukrelei, 6 metų mergaitei Lukai, buvo paduotas piešimo popieriaus lapas, kad turėtų kuo užsiimti, nenuobodžiautų, kai tėvas pasinėrė į kitą dimensiją. Kai ji po to, mums baigus varinėti kalbas, parodė savo piešinį, iš pradžių buvo sunku suprasti, kas ten vaizduojama.
Tai – karas, – paaiškino mažoji panelė. Nieko nesakykite, – mergaitės piešinėlis primena Salvadoro Dali paveikslo „Pilietinio karo nuojauta“ siužetą, nors mažoji dailininkė nieko nebuvo girdėjusį apie garsųjį siurrealistą, nebuvo mačiusi nė vienos jo paveikslų reprodukcijos.
