Labai sunkiai, didelių pastangų dėka prisiverčiau išklausyti Putino kalbą iki galo, ne kartą kėlęs pirštą išjungti transliaciją. Todėl skaitytojas turi teisę paklausti – kodėl, tu, autoriau, ir toliau taip baisiai kankiniesi, dabar prisivertęs dar ir kažką parašyti neverčiamas, pats apsisprendęs pasidalinti savo padrikais įspūdžiais apie išklausytą TV reportaže kalbą.
Taip dabar darau turėdamas norėdamas bičiuliams gerą patarimą – kaip derėtų klausytis tokių kalbų, stengiantis nepažadinti savyje neapykantos hidros arba bent neapsivemti?
Na, visų pirma nereikia žiūrėti pernelyg rimtai ir nepuoselėti nė mažiausios iliuzijos, kad Putinas mūsų dienomis dar galėtų išstenėti kažką naujo arba bent pasakyti mintį, kuri turėtų kokį nors turinį, būtų interpretabili. Todėl dabar atsirado gera proga perpumpuoti savo dėmesį į formos ir išorinės stilistikos dalykus, geriausiu atveju tik viena ausimi klausantis, ką pranešėjas paisto, drauge labiau susitelkiant į spektaklio estetikos, dalyvių fiziognomikos ir apipavidalinimo detales. Tokiu atveju jums, kaip ir man, galimai pavyks neapsivemti, tačiau negaliu duoti garantijos, kad iš juoko neapsikakosite.
Iš tiesų, šiandien pirmą kartą pastebėjau, kad Putinas yra labai gerai treniruotas kalbų sakytojas.
Žinia, Putinas nė iš tolo nėra toks oratorius kaip Hitleris, tačiau įsižiūrėjus tikrai nesunku bus pastebėti, kad kiekviena frazė čia yra nudailinta vokališkai, visos garsinės intonacijos surežisuotos daugiadienių pratybų metu, prižiūrint gausiam specialistų būriui.
Tačiau jeigu tai yra ilgai statytas spektaklis, mums svarbu būtų įsižiūrėti ir į susirinkusių žiūrovų, šiuo atveju rinktinės Dūmos deputatų ir senatorių publikos, reakciją, jų veidus. Nesakykite, žiūrovai yra svarbi spektaklio sudedamoji.
Atsisukite TV reportažą nuo pradžių ir iškart pastebėsite, kad rodant salės vaizdą prieš akis iškyla labai surimtėję, kraupiai suakmenėję, įtempti nuo pastangų jau mimikomis parodyti savo istorinę atsakomybę ir pasišventimą Putinui deputatų veidai. Tai savaip priminė Šiaurės Korėjos TV reportažus iš vado laidotuvių, kai, susirinkę palydėti diktatorių į paskutinę kelionę, žmonės raudodami raitosi iki žemės, o jų ašaros trykšta čiurkšlėmis. Dėl šios asociacijos man staiga dingtelėjo mintis, kad ir Putinas tikriausiai pasakė jau savo paskutinė kalbą tokios rinktinės publikos akivaizdoje.
Dažnai operatoriai iš salės rodė perkreiptą veidmainiškos kiaunės Lavrovo veidą, kas tikriausiai turėjo reikšti didelį jo įkvėptumą ir tramdomas ašaras. Niekados nesu matęs nieko juokingesnio.
Ar galima prisiversti rimtai klausytis Rusijos fiurerio, kuris įrodinėja, kad tai vakarai pradėjo karą, o putinistų specialiosios operacijos tikslas yra atkovoti taiką, kad totalitarizmas neva tarpsta vakarų valstybėse, o Rusija atneša moralinį išsilaisvinimą. Net ir beprotnamio labirintuose tikriausiai nesutiktume tokio silpnapročio, kuris imtų ir patikėtų, kad rusai vartosi, žargonu tariant, išpampę nuo laisvės ir laimės, o Putinas yra teisių ir laisvių garantas visai žmonijai.
Palikime šįkart be komentarų jo pasakojimą apie tai, kad Kijevo režimas privedė šalį iki socialinės degradacijos, pastūmėjo ukrainiečių tautą į baisias skurdo konvulsijas. Tempiančio klozetą iš apiplėšto Ukrainoje namo rusų kario portretas yra savaime akivaizdus atsakymas į tokius lyrinius nukrypimus, tačiau kažin ar pačioje Rusijoje dėl to kam nors skauda galvą.
Kita vertus, kai Putinas jau rypavo apie rusų liaudies nepaprastą gerumą ir dvasingumą, niekados neprarandamą nusiteikimą pagelbėti bėdoje, prieš akis pasileido bėgantys Bučos žudynių kadrai… Kitaip tariant, tapo visai nebelinksma, kai klounas išsiviepė žudiko ir budelio šypsena.
Publikos įsitempimą galima paaiškinti ir taip, kad visi laukė kažkokios baisios žinios apie totalinę mobilizaciją, karo pervadinimą karu, o, nesulaukę jokio turiningo pareiškimo nei į vieną ar kitą pusę, po truputėlį nusiramino.
Kai savo ruožtu Putinas pradėjo pasakojimą apie vakarų sugedimą, puoselėjant pederastijos subkultūrą, žiūrovai salėje dar labiau atsipalaidavo, pradėjo tarpusavyje žvalgytis, droviai šypsotis. Kai tas pats Putinas pareiškė kažką panašaus į tai, kad Rusija tampa pasauline vaikystės globėja, prie kompiuterio ekrano nevalingai sužvengiau ir aš. Kita vertus, turėjau progą dar kartą įsitikinti, kad, tarkime, Lietuvoje forsuojama homoseksualizmo propaganda, kartas nuo karto pereinat į pederastijos vertybių populiarinimą, yra nuosekliai dirbamas ir tikriausiai gerai apmokamas darbas Putino naudai, leftistų pastangomis įteikiant jam svarbų kozirį priešpriešoje su vakarais.
Antroji Putino pranešimo dalis buvo skirta pasakojimui apie greitai Rusijoje prasidėsiančius gerovės ir pilnutinės laimės laikus, kai iš laimės Rusijai nebus net kur pasidėti. Tada salėje staiga įsivyravo tokia liguista euforija, kad atrodė, jog žiūrovai netrukus pasikels iš savo vietų ir pradės šokti su pritūpimais.
Tačiau klausimas – kur Rusija pasidės po karo, – yra labiau liūdnas nei juokingas.
Kažkada negrabiai esu bandęs atsakyti į šį klausimą, tačiau šiandien, prabėgus beveik metams, toks atsakymas tikriausiai yra dar ir beviltiškai pasenęs. Dabar puoselėju viltį, kad skaitytojas, protingesnis už mane žmogus, perskaitęs ši etiudą, ras labiau subalansuotą atsakymą nei kažkada pavyko ar nepavyko man. Tada iš tiesų jausčiausi ne veltui šiandien parašęs…
Ne tik Lietuvoje, bet visame Vakarų pasaulyje homoseksualizmo propaganda – ar negalėtų būti gerai suplanuota ilgametė GRU akcija? Svajonė apie belyčių diktatūrą keičia proletariato diktatūrą, kuri pasidarė neįmanoma. Būtų panašu į pergalingą raudonojo tvano plūdimą… Patys puikiai paruošę dirvą – dabar gali drąsiai vaidinti gelbėtojus?
Puikus teroristo klouno kalbos apibūdinimas.
Pagrindinis klounas kalbėjo, o didelė (gal net didesnė) tautos dalis- to išgamos pasekėjų, jo išsižioję klausė. Piktindamasis prisiminiau sovietmečio laikų anekdotą apie tai, kad marsiečiai išrado vaistus žmonių atjauninimui. Buvo nutarta į marsą atjauninimui nusiųsti kosminį laivą su visais politbiųro nupirdėliais, vadovaujamais Brežnevo. Kai visi sugrįžo, sutinkantieji pamatė, kad iš kosminio laivo išlipa būrys vaikų, tarp kurių buvo mergaitė rankose laikanti žindomo amžiaus kūdikį. Visiems džiaugsmingai prisistatant, mergaitė pasakė jog ji- Brežnevo padėjėja, o rankose laiko patį Leonidą Iljičių. Kažkas sumurmėjo, jog padaryta didelė klaida, kad Brežnevui buvo duota per maža vaistų dozė. Jei dozė būtų buvusi didesnė, jis būtų atsidūręs isčiose, o tada būtų galima ir abortą padaryti. Manau, kad anekdoto dabartinis variantas galėtų būti toks. Į Marsą reiktų siųsti tą pagrindinį išgamą su visais jo pasekėjais ir duoti reikiamą vaistų dozę. Gal tada rusų tauta apsivalytų? O tai didvyriški ukrainiečiai nespėja jų lavonų į rietuves krauti. O jie kaip kokios pakirkšnutės slenka ir slenka.