Edvardas Čiuldė. Ko trūksta valdančiajai koalicijai?

Trumpai, telegrafiniu stiliumi atsakant, trūksta – ryžto, valios, drąsos… Ir baisu, kad toks trūkumas čia galimai jau prisimetė kaip chroniškas negalavimas, kurį kažin ar pavyks įveikti per duotą laiką.

Štai premjeras Gintautas Paluckas tarsi ir teisingai pasakoja, kad dabar svarbesniu dalyku nei tarpusavio apsižodžiavimai yra įsikinkymas į darbus, vykdant programinius pažadus, tačiau tų darbų pradžios kaip nesimatė truputėlį anksčiau, taip ir toliau nesimato, jeigu II pensijų kaupimo pakopos įstatymo kosmetinius pataisymus vis tik nelaikysime „dideliu darbu“. Tačiau jeigu toks foninis, iš esmės mažareikšmis įvykis, dirbtinai keliant čia triukšmą, yra jų planuojamų didingų darbų etalonu, būtų pats laikas pastebėti, kad šalies valdymą perėmė liliputų koalicija arba būtų galima atsakyti ir Biblijos žodžiais, kad gimdė kalnas, o pagimdė pelę.

Kaip atrodo bent man, G. Paluckas turėtų karštligiškai, akis išdegęs skubėti purendamas dirvą nedviprasmiškam progresinių mokesčių įvedimui, nes, priešingu atveju, daug kartų tą pažadėję ir eilinį kartą apgavę rinkėjus, socialdemokratai išsikastų sau tokį gilų kapą, iš kurio ne paprasta būtų kada nors sugrįžti. Intuicija kužda, kad iš tiesų tai yra paskutinis kartas, kai LSDP turėtų progą taip grandioziškai apgauti Lietuvos gyventojus, tačiau visiems būtų geriau, jeigu jie iš inercijos tokia galimybe šįkart nepasinaudotų. Neatsitiktinai iš atminties dabar staiga ataidi Kunčino eilėraščio strofos, užgimusios dar anais laikais ir savaip atspindinčios sovietmečio reljefą, apie fatališkus trūkumus, viską paverčiančius niekais (cituoju taip, kaip atsimenu): Malūnų gatvė be malūnų,/ mėnulio gatvė be mėnulio, o filosofija be Kanto,/ ir pasakos be brolių Grimų. O, pratęsiant šią seką, nuo mūsų visų galima būtų pridurti, kad panašus niekalas yra ir socialdemokratija be progresinių mokesčių idėjos ir sugebėjimu tokią idėją paversti tikrove, ar ne?

O gal nėra taip blogai, kaip pasirodė, nes, tarkime, Paluckas kviečia nesureikšminti Žemaitaičio retorikos zigzagų, užsistoja jį tik todėl, kad jau yra užsitikrinęs arba siekia užsitikrinti anojo paramą balsuojant dėl progresinių mokesčių idėjos pavertimo tikrove. Kaip atrodo bent man, toli gražu ne ekonomistui, tokių mokesčių atsiradimas bent iš dalies leistų spręsti ir fatališkiausią šiandienos problemą – kaip įgyvendinti puoselėjamą planą staigiai padidinti lėšas šalies gynybai, drauge nenuskurdinant gyventojų masių?

Kita, reikalaujanti neatidėliotino socialdemokratų, demokratų sąjungos ir žemaitokratų įsikišimo, veiklos sfera yra būtinybė gelbėti demokratiją Lietuvoje arba tai, kas liko iš tos demokratijos, įsimetus rūdims.

Negaliu įsivaizduoti, kaip Lietuva kaip demokratinė šalis galėtų pratemti dar bent vieną valdžios kadenciją, neįvertindama to, kokią baisią velniavą mūsų gimtinėje užveisė piktybiškų intencijų turintys užsienio kapitalo leidybiniai ir panašūs fondai, parsidavėlių šėrimui skirtais pinigais užauginę priešišką Lietuvos valstybei, tautai ir lietuvybei niekšų kohortą. Tai pagaliau jau turėtų būti kvalifikuojama kaip pasalūniškas užpuolimas, kaip kriminalinis ir politinis nusikaltimas, ne kitaip.

Ar valdančiojoje koalicijoje galėtų subręsti ryžtas imtis tirti – kas čia dėjosi iš tikrųjų aptariamu atveju? Štai čia, kaip sako poetė, mūsų akys nukrypsta į Žemaitaitį, kuriam chuliganiškos gerąja to žodžio reikšme drąsos tarsi ir netrūksta. Norėdamas pakursti Žemaitaitį, priminsiu, kad būtent jam Konstitucinio teismo kurpiamoje insinuacijoje dėl išgalvoto antisemitizmo kaip ekspertas (?) talkino toks Šepetys, regis, – bent taip atrodo iš pirmo žvilgsnio, – didžiausias parazitavimo ant tokių fondų platformos įtariamasis. Jeigu Žemaitaitis imtųsi tokios iniciatyvos ištirti kenkėjišką, antilietuvišką, antivalstybinę minėtų fondų veiklą, jam galimai pritartų kiti koalicijos partneriai, tarkime, mainais už pritarimą progresinių mokesčių įvedimui ar pan.

Kita vertus, kaip atrodo, demokratizacijos procesus Lietuvoje stabdo, o pasistūmėjimus šia kryptimi į priekį rūdimis paverčia tai, kad valdžia šioje šalyje bijo savo tautos. Tai ypač akivaizdžiai atsispindi LR galiojančiame referendumo įstatyme, praktiškai užblokuojančiame galimybę tautai pareikšti savo valią, dar praeitą kartą atkreipiau dėmesį, jog, kaip parodė paskutiniai įvykiai, Lietuvoje pradeda galioti prasilenkiantis su teisinės visuomenė principais prukorokratinis valdymas, todėl gelbstint demokratijos gyvastingumą būtina steigti Prisiekusiųjų teismą. Tai ne juokais būtų didelis darbas, ar ne?

Dėl demokratijos sveikatos straipsnelio pabaigoje reikėtų užduoti dar ir tokį klausimą – kas bijo Žemaitaičio Lietuvoje?

Vadinamieji konservatoriai tik apsimeta bijantys jų pačių nutapytos Žemaitaičio karikatūros Dali paveikslo „Pilietinio karo nuojauta“ stiliumi, skirtos pagąsdinti kitiems. Ar bijo Seimo pirmininkas Skvernelis, prezidentas Nausėda? Visgi, nereikėtų baimintis ir jiems, nes, kad ir kaip įvykiai susiklostytų ateityje, Žemaitaitis niekados netaps LR prezidentu vien dėl stulbinančiai prasikišančio humanitarinės vaizduotės trūkumo, prilygstančio luošumui…