Edvardas Čiuldė. Kodėl arkliai yra atsparūs antisemitizmo užkratui?

I

Visi žinomesni „konservatorių“ veikėjai, artėjant Seimo rinkimams, kaip mantrą kartoja tą patį užkeikimą, kad tradicinėms partijoms Lietuvoje kyla būtinybė vienytis prieš išaugusį radikaliųjų antisemitinių jėgų šaliai užtraukiamą mirtiną pavojų.

Tą pačią mintį beveik pažodžiui išsakė Gabrielius Landsbergis, pakartojo Andrius Kubilius, deklaravo Vytautas Landsbergis, ir ką tik kaip netikėtą atradimą, nukritus obuoliui ant galvos, paskelbė Ingrida Šimonytė.

Kas be ko, mano paeitą kartą truputėlį pašieptas Gintautas Paluckas vis tik labai tikslai pastebi, kad tokiais visuomenės kvailinimais „konservatoriai“ siekia išeidami pasilikti. Dar daugiau, – nesunku būtų nuspėti, kad jau atstovaujanti leftizmo priesakams, pasižyminti neįtikėtinu vaizduotės skurdumu, mutavusi konservatorių padermė, būtų nieko prieš ne tik išlikti valdžioje, bet ir tapti tokiais antisemitizmo pagrindais formuojamos koalicijos vadovaujančia jėga, kuri neva pirmoji labai aiškiai įvardijo kylanti pavojų ir tokiu būdu užsitarnavo vietą besitelkiančios progresyviųjų lavinos priekyje.

Kad ir kaip ten būtų, tokie „konservatorių“ kvailinimai pirmiausiai turėtų būti traktuojami kaip kraupus visuomenės ar net tautos įžeidimas, nes jie yra paremti prielaida, kad nemenka Lietuvos žmonių dalis yra lengvai apvyniojama aplink pirštą. Kita vertus, kažin ar tokiomis pasakėlėmis mažiesiems galėtų patikėti net prisiekęs dabartinės modifikacijos kvazi-konservatorių rėmėjas, todėl „konservatorių“ forsuojami kaltinimai tarsi ir oponentams, bet iš tiesų neaišku kam antisemitizmu greičiausiai atsiranda kaip oponentų spaudimo ir visuomenės šantažavimo priemonė, kaip pralaimėjusios pusės ressentimento kompleksų padiktuotas sprendimas kažkaip dar suspėti apnuodyti, jeigu nieko daugiau nepavyksta, aplinką, tarsi jie išties pasąmoningai tapatintųsi su vorais, kurie paskubomis siekia sušvirkšti savo nuodus atsitiktinėms musėms paskutinę savo kadencijos dieną prieš pastimpant. Taigi, kad ir kaip ten būtų, oponentų kaltinimų antisemitizmu operatoriaus būstinė yra paskutinė niekšo priedanga…

II

Dabar kyla dar ir toks klausimas – kas kuo labiau pasinaudojo: Remigijus Žemaitaitis konservatoriais, išnaudodamas savo naudai jų apriorinį nusiteikimą trūks plyš atrasti Lietuvoje nenusenkantį antisemitizmo židinį, ar konservatoriai – Žemaitaičiu, leidžiančiu iliustruoti tą jų apriorinį nusiteikimą, kad Lietuvoje gerai paieškojus galima rasti viską, ko tik širdis trokšta, net ir tragikomišką antisemitinių kaltinimų taikinį raudonais batais?

Greičiausiai vis tik laimi Žemaitaitis, kaip tas žvirblis, kuris apšaudytas patrankų, įgyja pretekstą susireikšminti ir nutupia ant aukštesnės tvoros pakopos, ar ne?

Tačiau drauge neapleidžia įkyriai prisikabinęs įspūdis, kad tas pats Žemaitaitis kaip niekas kitas pasitarnauja „konservatorių“ pradėtam totalinio pobūdžio žmonių kvailinimui, kanalizuodamas „neaiškias“ visuomenės nuotaikas ir išstatydamas jas viešumoje kraštutinio sukarikatūrinimo nuosėdų pavidalu.

Be visa ko kito, mano intuicija ne mažiau įkyriai kužda, kad pagal savo sielos ritmiką, balso intonacijas ir gestikuliaciją, galiausiai pagal gudraujančio žmogaus stilistinius įtūpstus artimiausias Žemaitaičiui politinis tipažas, toks artimas kaip jo alter ego, mūsų padangėje yra toks Arkadijus Vinokuras, todėl kyla noras dar pasitikslinti – ar semitas iš principo kada nors, tarkime, inkarnacijų sekoje gali tapti antisemitu, ar Žemaitaičio antisemitizmas nėra tik klouno kaukė?

III

Neneigsiu to, kad karščiuojančiai sąmonei gali pasirodyti, kad Žemaitaitis yra žmogus, apsikrėtęs organizmą susargdinančia antisemitizmo bacila. Kita vertus, kas galėtų paneigti, kad šiuo požiūriu Šimonytė yra sveika kaip arklys arba, tiksliau tariant, kaipo arklė, prie kurios antisemitizmas neprilimpa nei per jokią pusę.

Kaip gerai žinoma, pirmiausiai Europą, o po to daugmaž ir visą pasaulį nuo raupų išgelbėjo karvė, kai anosios liaukų sekretas, susargdinantis šį gyvulį, leido pagydyti žmogų. Todėl neatmestina yra ir tokia fantasmagorinė galimybė, jog savo ruožtu arklės iš mūsų platumų sekretas gali pasitarnauti kuriant naują, labai pažangią vakciną, kai kiekviena rudenį lietuviai drauge su skiepu nuo gripo būtų paskiepijami ir nuo antisemitizmo. Tarkime tokiu būdu Šimonytė bent iš dalies išpirktų savo kaltę dėl zoologinės neapykantos lietuvybei ir bandymų nustekenti arba net morališkai sunaikinti Lietuvos valstybę, bent iš dalies…

IV
kantrybės
dantratis
į dulkes trina
magnetinius dienos diskus
/////////////////////////////////////
koks
laikas
nepakenčiamas
čia
tvenkias?..
///////////////
tabako dūmai
ir užrašas
arkliams:
nil
admirari