Pastaruoju metu ėmiau pastebėti, kad mano parašymai ir publikacijos vis labiau erzina kai kuriuos užstrigusius blogoje nuotaikoje skaitytojus ir jūsų nuolankus tarnas susilaukia daugiau nei įprasta tokios sudirgusiųjų reakcijos, kai galiausiai to net apytikriai vis dėlto negaliu pavadinti kritika, nes greičiau tai yra forsuotas bandymas atrasti ar išrasti kažką panašaus į teksto kliauzes taip nediskretiškai tarsi kažkas neatsiklausęs ieškotų sliekų tavo užpakalyje.
Kas čia darosi, kodėl mano prigimtiniam švelnumui bando po kaklu pakišti peilį proletarinis storžieviškumas ir baisuomeniškas grubumas, a?
Kad ir kaip ten būtų, neišprovokuotas nelaimėlių piktumas įpareigoja mane pabandyti bent sau atsakyti į klausimą – kodėl aš vis dar rašinėju tokiomis atšiauriomis sąlygomis, nepavargdamas kaip kulkosvaidis, juolab kad niekas manęs neprašo to daryti ir jokių dividendų nepelnau už savo entuziazmą?
Kaip jau yra sakoma nuo seno, jeigu gali nerašyti – nerašyk. Šių eilučių autorius tokį išbandymą gali pakelti palyginti lengvai, be trauminių pasekmių, todėl atėjo laikas pasiaiškinti raštingai visuomenei, kodėl sugadinau tiek daug rašalo, atskirai atsakyti straipsnių komentatoriams, kaskart surašantiems savo nuomones apie autorių ir jo beviltiškas pastangas rašyti vardan rašymo.
Pradėti neberašyti kartais yra pravartu jau vien todėl, kad atrastume laiko ištylėjimui to, kas paprastai prasprūsta pro žodžių tarpus, išbyra pro spaudos ženklus kaip neturintis formos smėlis. Kaip yra pastebėjęs vienas protingas rašeiva, pauzė ir yra labiausiai intensyvi kalbos forma.
Kartais mūsų padangėje bandoma rašyti anonimiškai arba prisidengus pseudonimu, tačiau niekas dar taip ir neišmoko ištylėti visą tiesą tokiu pat anoniminiu būdu. Ta proga verta prisimininti, kad Pitagoro mokykloje visų pirma buvo mokomasi tylėti ir tik po to, išskaistinę savo sielą tylėjime, mokiniai buvo įšventinami tolesnėms matematikos ir filosofijos studijoms.
Dar žinome patarlę, skelbiančią, kad kalbėjimas – sidabras, o tylėjimas – jau yra auksas. Čia, žinoma, reikėtų skirti ištariamą žodį, kurį gretai nupučia vėjas ir užrašomą, rašytine forma išbetonuojamą žodį, stūksantį mums ilgai prieš akis kaip laikui nepavaldžios piramidės.
Kita vertus, dar Sokratas yra pastebėję, kad svarbiausių dalykų neįmanoma užrašyti, o jo mokinys Platonas užrašė tokią paslaptingą ištarą, kad neva būtis apskritai yra neišmatuojama logos‘u (t. y. žodžiu), tačiau esą kalbėti apie būtį privaloma, nes nuo to ji turtėja. Ieškant geriausio varianto, kaip atrodo, rašyti reikėtų tik ant jūros paplūdimio smėlio, tikintis, kad atbėganti banga viską tuoj pat nuplaus.
Tačiau nebūk naivus, mielas drauge, nesitikėk, kad paslaptį pavyko išsaugoti, jeigu niekam nieko nepapasakojai ir neparašei skundo kompetentingoms instancijoms. Lietuvių liaudies pasakos siužetas byloja, kad bijant prasiplepėti, ir todėl išrėkus paslaptį į specialiai iškastą gilią duobę, o po to ją užkasus, vis tiek visi sužinos viską, nes toje dykvietės vietoje kada nors išaugs karklas, iš kurio padaryta birbynė, pučiama piemenėlio, ištrimituos visam pasauliu apie tavo užkastos paslapties turinį.
Galimas daiktas, yra dalelytė tiesos pasakyme, kad vieni tylėjo praradę žadą, priartėjus būties paslapčiai, o kiti dėl to, jog niekados neturėjo ką pasakyti, tačiau už tylos pasirinkimą byloja tūkstantis priežasčių, o rašymo paskatos dažniausiai yra labai abejotinos.
Visų pirma aš rašau tik tai ir tik apie tą, ką norėčiau perskaityti prieš savo akis, bet, neradęs nieko panašaus, esu priverstas pats parašyti arba, tiksliau tariant, pasirašyti sau, tenkindamas savo kaip skaitytojo poreikį. Jeigu kažkas iš jūsų tai parašytų, su didžiausiu malonumu nerašyčiau aš, nusimesdamas kasdieninio rašinėtojo kuprą.
Kita vertus, rašymas yra savotiškas būdas užsiauginti mintį.
Anot Filosofo, raštas yra minties išdidinimo struktūra.
Nesunku pastebėti, kad apie kiekvieno iš mūsų galvas skaido spiečius mažyčių mintelių ar pusiau mintelių, o rašymas yra jų išdidinimo projekcija, tokių mentalinių darinių pagreitinto užsiauginimo derlinga dirva arba, tariant platoniškąja intencija, išankstinės prinokusių minčių duotybės nuraškymo būdas.
Kitas dalykas, kad taip suprantamas rašymas leidžia atpažinti rašančiajam savo mintis, jas apturėti, bet menkai atsišaukia tikrovėje, panašiai kaip siela pati savaime (be raumenų) neįstengia pastumdyti daiktų.
Tarkime, apie baisų pavojų Ukrainai rašiau beveik kiekvieną savaitę dar tada, kai mūsų padangėje vyravo požiūris, kad tai yra ne mūsų reikalas, jog neva slavų tautos pačios tarpusavyje išsiaiškins savo santykius, tačiau mano mykimas prieš kruviną mėnulį, kaip matote, neleido užbėgti pavojams prieš akis.
Kita vertus, jau šiandien man viešas rašinėjimas yra būdas pabėgti nuo tokių klausimų, kuriems negaliu pritaikyti jokio atsakymo, tyliai vildamasis, kad tokių klausimų baisią naštą primesiu kitiems. Kai kada nors išvysiu, kad brėkšta atsakymo rytas, pagaliu nustosiu rašinėti ir aš…
***
o jeigu ir vėl nebūtų čia kirminų
ir nebūtų gailaus nykimo ——-
nežinočiau kodėl gyvenu
kas taip baisiai nutolino mano likimą
(nebūtų spalvų įvairovės
tamsos ir šviesos
atšešėlių
nei pustonių ir nei
aido)
nebeliktų pavasario vėtrų valiojimo
ir pakitusių slėnio vaizdų per sekundę
mykimu jau tiktai nebeartikuliuojamu
pasiliktų mūsų dejonės ir skundas
nežinotum kaip pumpuras pampsta
spaudžiamas bundančių syvų
pamažu kaip dangus sutemsta
virš žydinčių žemės masyvų
belaikybė tiktai konservuotų mus
uždaryti jau būtų uostai
nežinotum ką reiškia prarasti namus
visą pelną laimėti iš nuostolių
(…. nebeliktų
išorės ir vidaus
viršaus
apačios
centro
ir
pakraščių)
Čiuldė straipsnius „skelbia tokius švelnius, kaip veršiuko žiūrėjimas, meninius- kaip karvės uodegos slepiama skylė…, kad jį mintyse „persekioja minios sudirgusių skaitytojų”… Čiuldė straipsnelyje rašo, kad savo straipsnius rašo pats, pats juos skaito, pats duoda savo straipsnių „meninius ir kitokius vertinimus”… Na o kitų „sudirgusių” skaitytojų „kliauzių Čiuldė „negali pavadinti kritika, nes greičiau tai yra forsuotas bandymas atrasti ar išrasti kažką panašaus į teksto kliauzes taip nediskretiškai tarsi kažkas neatsiklausęs ieškotų sliekų tavo užpakalyje…”
Priekaištas „sudirgusiems” Čiuldiems skaitytojams, „drįstantiems konkuruoti” su senąją Čiuldiene, pas kurią Čiuldė sugrįžo ir nesigaili po neilgo „sliekų ieškojimo” patirto su 20 metų jaunesne mylimąja…
Nenoriu būti Čiuldės apkaltintas „sudirgusiu skaitytoju” ir „kliauzių” rašinėtoju. Priešingai, noriu Čiuldei pasirodyti daugiau nei nuotaikingu patriotu – „sala ukraini hemarojams sala”-, todėl „nusimetu klausimų naštą” ir „suirzusiems, sudirgusiems…skaitytojams” savo „kliauzę” argumentuoju citatomis iš originalo:
„Esu Edvardas Čiuldė. Verčiant iš senosios anglų kalbos, „Edvardas“ reiškia – turtų sargybinis, turtų saugotojas. Neprastai, ar ne? Kaime, kuriame gimiau, buvo du Edvardai, kitas – truputėlį jaunesnis už mane, tačiau toks pat bėdžius, dar didesnis elgeta nei aš pats.
Kaip dažnai atsitinka pagyvenusiam vyriškiui, užauginęs ir išleidęs į gyvenimą vaikus, nelauktai įsimylėjau dvigubai už save jaunesnę moterį. Teko senąją šeimą palikti, sukti naują lizdelį. Mano naujos žmonos raiškoje man patiko viskas – išvaizda, būdas, gaivalinga jaunystė, net vardas Margarita, o jai, kaip atrodo, iš visų mano dvasios turtų labiausiai patiko mano pavardė ( toks įtarimas į mano sielą įsigavo greitai, tik pradėjus rimtai bendrauti).
Vyrai, patyrę panašius virsmus, kaip niekas kitas supras, kad jaunąją savo žmoną puoliau lepinti, neišmanydamas, ko dar būtų galima griebtis. Vis tik labiausiai nustebino jos pageidavimas, pagyvenus mums kartu beveik metelius, pasikeisti savo pavardę pagal plintančią kaip kiaulių gripas zvonkių bunkių madą, galūnę –ienė išmainant į galūnę –ė……Čia dar reikia priminti, kad naujoji žmona drauge su pavarde užsimanė pasikeisti ir vardą, kažkodėl iš visų vardų lobyno išsirinkdama Bronės vardą ( neatsimenu, mylimos senelės ar panašiai garbei). Galvojau sau vienas, kad net Zosės vardas nebūtų tokia nesąmonė kaip įsipareigojimas Bronės vardui (dar geriau pagalvojęs buvau pradėjęs suprasti, kad Zosės vardas būtų pats tas, nes Zosė yra Sofijos – liet. Zofijos – vedinys, todėl apie filosofijos dėstytoją tinka sakyti, kad anas myli Zosę….
Galų gale baisiai persiutęs dėl beprasmiško laukimo, pirmą kartą baisiai užstaugiau ant savo jaunosios žmonos, sakydamas, kad ji gali būti kuo nori, net Brone Rope Čiulde ( su tokia pavarde į Karbauskio valstiečių partiją ją priimtų be bandomojo laikotarpio), ir trenkęs durimis paknopstomis palikau šią man labai nemalonią įstaigą. Grįžau pas ankstesnę Čiuldienę. Gyvenu ir nesiskundžiu.”….
Kol mes sergime Ukrainą, litvinai štai, pasibalnoję Vyčio žirgą , ima Lietuvą nuo Vilniaus iki Mėmelio. Žodžiais taip pastiprindami migrantų antplūdį. Kol kas tik žodžiais. Ir žemėlapiais
Prieš tai lietuvišką Trispalvę ,,adidavėme” Afrikos negrams…
,,Kodėl aš skelbiu tokius švelnius kaip veršiuko žiūrėjimas rašinius ir kada nustosiu tai daryti?”
Veršių tautai veršiški rašinėliai.