Friedricho Nietzsche‘s knygos „Ecce Homo“, pasirodžiusios skaitytojams jau po filosofo mirties, pirmasis skyrius yra įvardijamas taip – „Kodėl aš toks išmintingas“, antrasis – „Kodėl aš toks protingas“, trečiasis – „Kodėl aš rašau tokias geras knygas“, ketvirtasis – „Kodėl aš esu likimas“. Sakoma, kad šios knygos tekstai sugulė į krūvą tuomet, kai filosofas, neretai vadinamas pranašu, jau buvo įžengęs į galutinio išprotėjimo tiesiąją, nors „Ecce Homo“ savo kuriamu sprogstamojo pobūdžio įspūdžiu nenusileidžia kitiems F. Nietsche‘s šedevrams.
Thomui Mannui visą gyvenimą rūpėjo šis „bepročio genialumo“ fenomenas, apie tai anas kalba savo eseistikoje, kaip atrodo, tai yra ir viena iš svarbiausių temų jo romane „Daktaras Faustas“. T. Mannas yra įsitikinęs, kad vienus liga pažemina, o kitus – gali išaukštinti. Esą būna ir taip, kad, prasidėjus smegenų irimo procesams, gali atsilaisvinti didingas genialumo pliūpsnis, panašiai kaip atomo skaidymosi metu išsiskiria neįtikėtina energija.
Šių eilučių autoriui, t. y. man, toli gražu nėra jokių šansų išprotėti, genialumas negresia nė iš tolo, daugiausia, kas gali pasitikti gyvenant ramiai toliau – pasivys plaučių ar prostatos vėžys (nesulauksiu net auglio smegenyse, kurios per visą gyvenimą būdavo įdarbinamos paskutinėje vietoje), neatmesdamas ir tokios galimybės, kad po to būsiu išvytas iš namų, kuriuose, mirus katinui, jau niekas manęs nebemyli, tačiau net ir aš save laikau protingesniu padaru už tą tikriausiai didžiausią mūsų dienų Lietuvos nelaimėlį (apie jį rašo spauda), kuris, pervažiavęs traukinio bėgių pervažą degant raudonai šviesai, kai traukinys jau buvo senai nuvažiavęs, buvo nubaustas 350 eurų bauda, o po to, nesutikęs su teismo sprendimu ir pravardžiuodamas prokurorus dėl tokio sprendimo „subingalviais ateiviais“ buvo nuteistas iš pradžių lygtine, o dabar jau ir realia laisvės atėmimo bausme ilgiems metams.
Kaip atrodo, minėtas asmuo, kurį būtų galima prilyginti Voltero (Voltaire) herojui, gyvenančiam geriausiame iš geriausių pasaulyje, bando įtikinti teisėjus, kad, žiūrint iš loginio taško, nuvažiavus traukiniui, jo išvažiavimas per pervažą niekam negalėjo sukelti jokio pavojaus, tarsi geriausiame iš geriausių pasaulyje ką nors galėtų reikšti logika. Apskritai nereikėtų būti pamišusiam dėl logikos (priminsiu, kad logiškasis Buridano asilas mirė nuo bado), labiau patartina visur, kur tik įmanoma, laikytis eismo taisyklių, šiuo atveju labai aiškiai nurodančių, kad per pervažą išvažiuoti yra galima tik degant žaliai šviesai, net jeigu tektų laukti, jog žalia šviesa, nuvažiavus traukiniui, užsidegs tik tada, kai tas traukinys pasieks artimiausią traukinių stotį (vairuotojai, jeigu čia nėra įtaisytos stebėjimo kameros, paprastai rizikuoja, nieko nelaukdami).
Galimai iš tiesų esu protingesnis už minėtą mūsų dienų herojų, nevadindamas konservatorių naujųjų vedlių, pervyniojusių konservatorių partiją ant visiškai kito kurpalio, nei ateiviais, nei juolab subingalviais. Net ir tais atvejais, kai suku akis iš gėdos nuo prasidėjusios dėl tų pačių konservatorių pastangų nešvankiausios pagal savo koloritą Lietuvos istorijoje prezidento rinkimų kampanijos, tik savo neįžvelgiamose kitam privatumo gelmėse kartais pagalvoju apie prasidėjusį gudrašiknių siautėjimą, nieko panašaus neprasitardamas viešojoje erdvėje, nes to daryti neleidžia mano geras išsiauklėjimas arba, dar konkrečiau tariant, mamos pamokymas nesikeikti viešumoje.
Jeigu dar nepastebėjote, pats atkreipsiu dėmesį, kad pastaruoju metu Gabrielių Landsbergį viešumoje vadinu tik Princu, ne kitaip.
Mane taip tituluoti šį palyginus jauną, Lietuvai nieko gero nuveikti dar nesuspėjusį politiką įpareigoja jo bandymai pasikelti aukščiau valdžių padalijamumo principo, visur prasikišantis jaunojo politiko kaprizingumas, kuris, jeigu to nelaikysime liguistu polinkiu, tikriausiai yra nulemptas jo paties įsivaizdavimo apie savo aukštą kilmę.
Kita vertus, kai šiandien Gitanas Nusėda tų pačių konservatorių yra užpuolamas dėl to, kad ambasada apmokėjo už jo paties ir jo žmonos bilietus į Londono operą (kas savaime nėra nei labai gražu, nei juolab – didelis kriminalas, jeigu netikite, paklauskite, kas panašiais atvejais apmoka Bideno viešnagės meno įstaigose išlaidas vizito kitose šalyje metu), atkreipsiu dėmesį, kad straipsnelyje „Kiek Lietuvai kainuoja nepotizmas“ jau bandžiau pasiaiškinti, kad karališkų rūmų išlaikymas Lietuvai gali tapti nepakeliama našta.
Ar toliau bus tik taip, kad G. Nausėdą daužys visi kas netingi, o anas tik vartys labai nustebusio žmogaus doras akis?
Įdomu šiuo požiūriu bus stebėti Igno Vėgėlės rinkimų štabo pasirinkimus.
Kaip parodė jau ši „Operos Fantomo“ istorija, jie, regis, nepraleis jokios geros progos, bet drauge vengs konservatorių maniera išsipurvinti liežuvį.
Man nesunku įsivaizduoti, kad išopėjusiai nuo jautrumo LR Prezidentūrai praverstų pastebimai šiukštesnio nei G. Nausėda I. Vėgėlės skiepas, jeigu būtų galima neatmesti ir kitų galimybių. Idealaus pasaulio tobuloje prezidentūroje I. Vėgėlė dirbtų viceprezidentu, t. y. užimtų postą, kurio Lietuvoje nėra.
_____________________________________
ką tu žinai
apie tą operos vaiduoklį žiemą rudenį?
ką aš žinau?..
didingi
epoletai
tamsiame
dangui
ir
palyda
nupuolusi
niauri
bežvaigždė
////////////////
////////////////
kur lieka ryto
atplėšti
miškų
laiškai
erdvė
tuščia
belaikė
ir
žengiančio
kojas
stebi kurmis
- prisikakojęs
