Edvardas Čiuldė. Kodėl būtina žadinti praeities vaiduoklius?

Šiandien nepaprastai tapo madinga sakyti, padaugėjo raginimų viešojoje erdvėje, kad esą nėra jokio reikalo minėti padarytas klaidas, užsiciklinti praeityje, kai neva daug svarbiau yra optimistiškai, su išankstinio pasitikėjimo kreditu žiūrėti į ateitį.

Kaip skelbia populiari liaudyje rusiška patarlė, kas blogą dalyką prisimins, tam reikia akį išdurti (labai laisvas mano vertimas). Ta proga paprastai dar įrodinėjama, kad labai blogo skonio demonstravimas būtų bandymai vėl prižadinti nepastatytos Lietuvoje atominės elektrinės (AE) vaiduoklius, kuriuos neva jau reikėtų palikti ilsėtis ramybėje.

Tačiau iš kapų toks vaiduoklis iškyla savaime, kai daugmaž tampa aišku, kad AE šiandien mums būtų išsigelbėjimas nuo elektros energijos kainų pasiutpolkės, nekalbant apie kitus tokio ilgai puoselėto projekto perspektyvumo momentus. Jeigu leisite, tik prabėgomis paminėsiu, kad AE statybos projektų Lietuvoje pradėtas įgyvendinimas neabejotinai butų užkardinęs Astravo AE atsiradimą Lietuvos pašonėje jau vien ekonominė logikos pagrindu.

Kad mums nekiltų pernelyg didelė pagunda draskyti tokius nepastatytos, o, dar tiksliau tariant, palaidotos, po kapo akmeniu prislėgtos Lietuvoje AE vizijos šašus, neretai dar bandoma įtikinti tautiečius, kad Lietuvoje forsuoti AE statybos projektai buvo labai ydingi, nerealūs, o jų įgyvendinimas neva galėjo užtraukti šaliai baisias negandas.

Net plika akimi matosi, kad tokiu būdu yra dauginamos kraštutinės spekuliacijos, nepateikiant jokių konkrečių nuorodų, kuo blogas buvo minimas projektas, geriausiu atveju teikiantis nurodyti blogus pasaulinius pavyzdžius, bet forsuotai nutylint geruosius, pateisinusius įdėtus lūkesčius.

Jūs, jeigu norite, turite teisę patikėti nešvankiais, niekinančiais Lietuvos ambiciją užkeikimais, o man tokie ar panašūs pasamprotavimai primena istoriją apie tai, kad principingas, kruvinos gaujos vadeivos nusikaltusį sūnų nuteisęs teisėjas ne tik buvo nušautas, pasiųstas į nebūtį, bet ir po mirties – begėdiškai niekinamas, banditams šokant iškrypėliškus blezdingas ant jo kapo.

Be jokių išlygų sakau savo oponentams į akis, kad praeities klaidas reikia prisiminti, nebijant nusidraskyti kruvinus šašus, jau vien dėl to, kad tokių klaidų nekartotume ateityje, juolab kad AE nepastatymo Lietuvoje istorija tikrai turi universalesnę reikšmę nei tik užkilusių šalyje elektros kainų problema ar prarastos techninio intelekto aktualizacijos ir darbo rinkos praplėtimo galimybės.

Ši istorija yra neįtikėtinai iliustratyvus pavyzdys to, kaip jie mus išdūrė, o tokio kolapso kaip savotiško paradigminio fakto apmąstymas galimai leistų išvengti katastrofiškų pralaimėjimų ne tik elektros energijos generavimo, be it kitose padidinto jautrumo mūsų gyvenimo sferose ateityje.

Kas tie „jie“?

Kaip atrodo, net didžiausi oponentai, saugantys bent parodomąjį garbės supratimą, neišdrįs paneigti fakto, kad AE statybos Lietuvoje sužlugdymo istorijoje svarbiausioji sudedamoji dalis yra Rusijos agentūros veikla, nukreipta prieš Lietuvą, susikirtus Rusijos ir Lietuvos interesams energetikos sferoje.

Ar sakote, kad jokie Rusijos šnipai, įtakojantys procesus šioje sferoje, nebuvo sulaikyti už rankos?

Tačiau lygiai ta pačia kryptimi, ką darė ar nepadarė Rusijos šnipai, kataloguojami FSB sąrašuose, legaliai veikė Rusijos elektros pardavimų Lietuvoje tarpininkai, įgydami legalaus atstovavimo Rusijos interesams, kurie buvo diametraliai priešingi Lietuvos energetinio savarankiškumo interesams, statusą, užveisdami mūsų šalyje kažką panašaus į „teisėto vagies“ subkultūrą energetikos sferoje.

Kas be ko, ne mažiau svari atominės energetikos generavimo mūsų šalyje priešininkų kohorta buvo, yra ir tikriausiai dar ilgai išliks žaliosios energetikos, kuri, kaip atrodo bent man, Lietuvoje yra maksimaliai padidintos korupcijos zona, lobistai.

Vertas dėmesio yra faktas, kad andai kovos prieš atominę energetiką Lietuvoje aršiausias dalyvis, toks Martynas Nagevičius, nematė jokio reikalo prisistatyti kaip atsinaujinančių energetikos šaltinių lobistų lobistas, bandęs įtikinti skaitytojus ir klausytojus, jog diskusijose dėl energetikos likimo yra vedamas išimtinai tiesos patoso, neturėdamas jokių privačių, diskusijų erdvę iškreivinančių motyvų.

Kita vertus, apie Ramūno Karbauskio interesus šioje sferoje pagrįstai ir nepagrįstai yra prikalbėta tiek daug, kad šįkart jau nesinori aušinti burnos.

Kaip atrodo bent man, energetikos guru Vidmantas Jankauskas šiandien prieštarauja pats sau, sakydamas, kad demokratinėje su laisva rinka šalyje AE yra reikalinga tik kaip penkta koja šuniui, prieš tai postringavęs apie tai, kad elektros energijos rinka yra labai savita rinka, mums visiems gerai žinant dar ir tą faktą, kad šiandien Lietuvoje tokia rinka patyrė visišką fiasco. Tokie energetikos guru kartais taip pat labai nesimpatiškai gudrauja, kalbėdami apie aukštą AE pastatymo kainą, sąmoningai nutylėdami faktą, kad naujos atominės elektrinės statybos uždarytos Ignalinos AE bazėje su išlikusia infrastruktūra projektas buvo nepalyginamai pigesnis ir greičiau atsiperkantis nei pradedant AE statybas nuo nulio.

P. S.
Ar turėjo teisę šių eilučių autorius įsivelti į diskusiją, kuri reikalauja specifinių ekonomikos žinių arba bent jau energetikos inžinieriaus išsilavinimo?

Atsakysiu kaip humanitaras, sekdamas žinomu humanistikoje pavyzdžiu: gerai žinau, kad daug ko čia nežinau, tačiau toks žinojimas tampa atsparos tašku, leidžiančiu suprasti, jog mano oponentai žino nepalyginamai daugiau nei nutyli.

Norint nutylėti nepatogius faktus, reikia daugiau ar mažiau žinoti tikrą dalykų padėtį. Tačiau ir jų nutylėjimų apimtys tiesos sferoje savaime yra tokios didingos ir neaprėpiamos, jog, nori ar nenori, bet esi priverstas pripažinti tų žinomų Lietuvoje energetikos ekspertų išskirtinės kompetencijos faktą. Tačiau nuo to niekam netampa geriau, o greičiau yra taip, kad dėl tokios jų kompetencijos ne tik užkyla elektros energijos kainos, bet nėra jokios garantijos, kad kitą kartą mūsų taip pat lengvai nebeišdurs.