Edvardas Čiuldė. Kodėl konjunktūrinė gauja priešinasi paminklo Antanui Smetonai statyboms?

Kaip ir dauguma iš mūsų, esu įsitikinęs, kad kažin ar iš principo būtų įmanoma atsakyti į ši klausimą tiksliau nei tai padarė Audrius Bačiulis. Todėl leiskite dar kartą pacituoti šį mąstantį žurnalistą visa ištaros apimtimi, be kupiūrų: „Na nejau neaišku, kad priešinamasi ne paminklui Smetonai, bet paminklui „smetoninei” Lietuvai.

Tai tikrąja to žodžio prasme iš niekur, iš vyžų ir dūminių pirkių, atsikūrusiai Lietuvos valstybei, kuri per du dešimtmečius pasiekė daugiau, nei sovietinių mokslo daktarų, direktorių, rektorių ir inžinierių atsikūrimo dieną prikimšta dabartinė Lietuvos valstybė pasiekė per tris dešimtmečius. Ir šis akis badantis faktas labiausiai siutina komunistų, komjaunuolių, kagėbistų ir jų palikuonių šutvę, labai jaukiai įsitaisiusią tiek valdžioje, tiek aplink ją, pasiskelbusią liberalios demokratijos šalininkais ir reikalaujančią žvelgti į ateitį, nesidairant į praeitį. Todėl juos ir siutina paminklas Smetonai, nes kad ir iš kurios pusės bandyk prišlieti prie jo paminklą Brazauskui, tai vis viena bus paminklas tautos kūrėjui su kažkokiu kakučiu greta jo“.

Taip tiksliai, kaip pirštu kiklopui į akį, ar ne?

Taigi, ar girdėjote – A. Bačiulis išdūrė kiklopui akį? Tai – ne juokai!

Vienaakiu kiklopu dabar pavadinkime padarą, kuris neturi periferinio regėjimo ir galiausiai nemato jokio reikalo savo sąmonės duotybėje prisiimti refleksijos naštą, kuri įpareigotų kelti klausimą – kodėl aš būtent taip, o ne kitaip dabar kalbu, mąstau, veikiu? Kalbant šiuolaikiniais terminais, kiklopas – tai konjunktūros mašina, veikianti pagal tobulo prisitaikymo programą, kuri nenumato vietos refleksijai.

Štai VDU Teisės fakulteto dekanas Dainius Žalimas sako, kad „Smetona nužudė demokratiją“, kaip atrodo, nereflektuodamas nė iš tolo to, kad labai komiškai atrodo jo prisiimta demokratijos ir konstitucinių vertybių gynėjo povyza.

Kaip atrodo, sarkastiški žmonės neretai ima ir pavadina D.Žalimą „konstituciniu Žalimu“ ne atsitiktinai, o įvertindami jo polinkį pozuoti ir atsiveriančią bedugnę tarp buvusio Konstitucinio teismo pirmininko pomėgio tiražuoti ištuštėjusius teisinius užkeikimus bei tikrųjų jo veiklos intencijų, įtvirtintų konjunktūros instinktu.

Kažkada buvo populiaru daryti perskyra tarp Konstitucijos dvasios ir raidės, tačiau D.Žalimo sugebėjimas LR Konstitucijoje atrasti tai, ko ten nėra net užuomazginiu pavidalu (pav., deformuotą šeimos sampratą), leidžia manyti, kad jis, pasiklydęs tyrose, bendrauja jau su dykumos dvasios vaiduokliais.

Kad ir kaip ten būtų, D.Žalimas yra lygiai toks pat konstitucinių vertybių gynėjas kaip Šimašius – laisvės, o Zingeris – lietuvių tautos interesų atstovai ir gynėjai. Kad ir kaip ten būtų, net plika akimi matosi, kad tarp LR Konstitucijos ir „Žalimo konstitucijos“ plyti neperžengiama praraja.

Kad ir kaip ten būtų, D.Žalimo papezėjimai apie Smetoną kaip demokratijos žudiką nedaro garbės nei Didžiojo Vytauto universitetui, nei juolab VDU teisės fakultetui.

Istorikas Algimantas Kasparavičius, kitas kiklopų medžiotojas, užsimena apie istorinio principo taikymą iškilusioje diskusijoje, ogi, jo žodžiai tariant, nereikia taikyti istorinėms asmenybėms, gyvenusioms 13, 15, 19 ar 20 amžiaus pradžioje, 21 amžiaus standartų.

Žinia, istorija yra ne tik gyvenimo, bet ir refleksijos mokytoja. Drauge pabandykime įsivaizduoti, kad nieko nuostabaus, kad parazitiniu būdu Lietuvoje besidauginančioje konjunktūrinėje gaujoje istorizmo principas yra sutinkamas su ypatingu pasipriešinimu, kitaip ir negali būti, nes čia vyrauja įsitikinimas, kad lietuvių tautinės tapatybės ir kultūros puoselėjimas yra didžiausias pažangos stabdis. Tokiu būdu, kaip matome, apverčiama arba išverčiama į priešingą pusę istorijos teleologija, neigiamas tikslo pakopiškumas, dar kitaip tariant, istorinė refleksija yra išnuodijama su pertekline dusto porcija.

Konjunktūrinės gaujos požiūriu, „aukso amžius“ yra tie neatmenami mitologiniai laikai, kai dar nebuvo jokių lietuviškumo pėdsakų laisvose kiklopų ganyklose, o lietuvių tautos akumuliacinės pakopos jau yra tolimas laike nuo tokio „aukso amžiaus“, nors pagal jų loginį įsivaizdavimą reikėtų sakyti – žengimas žemyn.

Galiausiai, kas kita, jeigu ne kiklopiškumas atsidengia visu gražumu mūsų padangėje tada, kai iš esmės siauri gėjų ar lesbiečių interesai dominuoti viešoje erdvėje yra pavadinami centrinių žmogaus teisių gynimo veiklos programa.

Kita vertus, nesidalinu atsakomybe su tokiu vyriškos lyties skaitytoju, kuriam mūsų diskusijos pabaigoje galimai prieš akis iškilo erotiškai jaudinantis milžinės monstrės kiklopės lesbietės vaizdinys…