Ar sakote, kad klausimas yra vertas auksinės avietės, t. y. JAV kino apdovanojimo, skiriamo blogiausiems filmams ir aktoriams įvertinti ar antinobelio prizo, teikiamo mokslininkams už kvailiausius išradimus, apskritai už kretinizmą?
Kitas dar pastebės, kad toks klausimas panašėja į bandymus iš paliktos ant tako krūvelės nustatyti – ką vakar tėvelis suvalgė? Neva nėra jokio reikalo save gerbiantiems žmonėms knistis po tokio daikto, kuris, pajudintas, dar labiau pasmirsta, paslaptis, ar ne?
Tačiau nesakykite taip, neįvertinę tos aplinkybės, kad įdomus čia yra net ne pats arogancijos faktas, o tai, kad vadinamųjų konservatorių virsmas laike parodė, jog arogancija galiausiai atveda prie kvailumo kaip stichinės nelaimės įsivyravimo ir prasikišančio visu gražumu degradacijos mutacijų apsireiškimo. Kam dar išlieka didele paslaptimi tai, kad konservatoriais dabar jau neteisėtai tituluojama partija yra labiausiai degradavusi laiko bėgyje partija nepriklausomos Lietuvos istorijoje?
Prisiminkime bent tai, kad TS-LKD partijos kūrėjai-tėvai pūtėsi kaip varlė, apsimetusi jaučiu, bandė pasikelti virš kitų partijų, prisistatydami tikraisiais patriotais ir tradicinių vertybių, tokių kaip krikščionybė, prigimtinė šeima ir profesijos gynėjais, žadėję apginti visuomenę nuo bandymų pažangos vardu dekonstruoti bendro sugyvenimo pagrindus. Tačiau dabar nelieka nieko kito kaip pasakyti, kad už aroganciją likimas baudžia kaip už mirtiną nuomonę, žiauriausiai, nes dabartinės konfigūracijos konservatoriai-vaikai-anūkai viską apvertė atvirkščiai, skelbdami diametraliai priešingas veiklos orientacijas, tapdami didžiausiais savo pirmtakų antagonistais. Nueitą kelią apsigimimo linkme vaizdžiai iliustruoja anūko Gabrieliaus Landsbergio mintis, išsakyta Laisvės partijos suvažiavime, kad didžiausias Kovo 11-osios iškovojimas yra tai, kad valstybė įsipareigojo pripažinti homoseksualų porų kaip šeimų statusą arba ministrės Navickienės siekimas uždrausti Šv. Kalėdų šventimą. Todėl, lyginant su konservatorių partijos tėvais-įkūrėjais, šiandien konservatoriais prisistatančio TS-KDP susivienijimo nederėtų vadinti neokonservatoriais, nes pagal išpažįstamas vertybes ir veiklos turinį anys greičiausiai yra vadintini neochunveibinais. Tai jau kita, labiausiai nutolusi nuo Sąjūdžio idealų partija, jeigu bendrumo pamatu tarp diametraliai priešingų pagal vertybinį turinį partijų nelaikysime fantasmagorinės, panašios į silpnaprotystę, bebaigiančios sielą sugraužti arogancijos.
Kaip matome, arogancija galiausiai nuveda niekšybės keliais ir paklaidina.
Po to arogancija atima ir protą.
O kaip kitaip, jeigu ne pasibaisėtinu kvailumu reikėtų pavadinti tą faktą, kad Šimonytė prezidentinių rinkimų moto pasirinko iš leftizmo pasiskolintą lozungą „Už pažangą“. Kaip atrodo bent man, tai buvo dar kvailesnis pasirinkimas nei putinizmo kalkė „Stiprus prezidentas, stipri valstybė“.
Kas be ko, žodis „pažanga“ čia yra niekuo dėtas, tačiau dėl konteksto, kai mūsų aplinkoje per prievartą yra skiepijamos neomarksistinės tiesos, šis žodis, apsunkęs nuo nešvankių konotacijų, jau yra praradęs savo tikrąją reikšmę ir tikrai ne dėl mūsų kaltės yra tapęs degradacijos pasiraginimu.
Aš nesunkai įsivaizduoju, kad Šimonytės klika pažangos formulę yra perpratusi maždaug taip – „Visos šalies pederastizacija + Ignitis elektra“, tačiau, kaip atrodo, rinkimų taktikos požiūriu tai buvo ne pats protingiausias pasiviešinimas, prilygstantis ekshibicionizmo konvulsijoms. Nesunku įsivaizduoti ir tai, kad TS-LKD pagal išpažįstamas vertybes ir veiklos turinį urmu gali įstoti į Laisvės partiją kaip priešakinis leftizmo būrys, tačiau kyla klausimas – kaip jiems pavyks susidoroti su ta nuodėme, kad vis dar gyvena iš senųjų konservatorių sukaupto politinio kapitalo, panaudodami jį diametraliai priešingiems tikslams, pagal savo veiklos turinį tapdami „Laisvės“ partijos prielipu?
O kas galiausiai paliko iš senųjų konservatorių andai deklaruoto patriotizmo, net gėda kalbėti, kai Šimonytės suburta partinė gauja bando įtikinti, kad lietuvių tautinės tapatybės puoselėjimas yra pažangos stabdis (sic). Ko vertas, plėtojant šią liniją, yra vien antilietuviškumo pajėgų paruoštas ir patvirtintas šalies strateginės vizijos dokumentas „Lietuva 2050“, a? O tai, kad konservatoriais šiandien besivadinantys šliužai atidarė visus šliuzus Lietuvą naikinančiai masinei migracijai, leidžia daryti išvadą, kad arogancija galiausiai atveda į išdavystę…
***
po lietaus dabar tokio
kaip po karo lengvai laimėto
—————————————
po dangaus žemė šitaip tuokiasi
net praeivį kažko ten sumėto
kur iš veidrodžio pusės laukai įmirkę
kupini netikėtos palaimos
nuo spalvų atsiskyrusiems atspalviams mirgant
tarsi peštųs gaidžiai kažkokie iš kaimo
medžių žievės naujai restauruotos
ir žolynai piešti jau tarsi
kur naujai atkovotuose plotuos
legalus vėlei tampa katarsis
