Edvardas Čiuldė. Kokie yra galimi naujosios koalicijos formavimo netikėtumai?

(Atsiliepiant į Vytauto Sinicos straipsnį)

Be jokios įžangėlės iškart pastebėsiu, kad tas faktas, jog Skvernelis pastarosiomis dienomis viešai ir labai agresyviai žemina projektuojamos koalicijos partnerį, žaliųjų valstiečių vedlį Karbauskį, prikišamai parodo, kad buvęs premjeras neatsisako sudaryti koalicijos su „konservatoriais“ arba net jau yra tvirtai apsisprendęs pasižadėti vadinamiesiems konservatoriams. Kitaip neįmanoma paaiškinti to, kad anas specialiai siekia užkelti alergijos vienas kitam su Karbauskiu lygmenį į naujas aukštumas. Toli gražu nesu didelis Karbauskio gerbėjas, tačiau akivaizdu, kad šiandien Karbauskis puoselėja padoresnės laikysenos nei Skvernelis pavyzdį arba bent jau iš tiesų nuoširdžiai siekia prisidėti prie naujosios koalicijos atsiradimo.

Tarkime, nebūtų nieko nuostabaus, jeigu Skvernelis rinktųsi apsišaukėlių konservatorių pusę, nes jis, kraštutinės konfigūracijos liberalas, didesniu ar mažesniu laipsniu pradėjo „Ignitis“ privatizaciją, iniciavo vadinamąjį darbo rinkos liberalizavmą, vedantį į šalies kolonizaciją ir lietuviškos Lietuvos sunaikinimą, Šimonytė gi tik su dideliu entuziazmu pratęsė ir suintensyvino tokį pasirinkimą. Bendra tarp „konservatorių“ ir Skvernelio vardanlietuvininkų yra ir tokia gelžbetoninė, kilusi iš Ekspertai.eu vertybė kaip Bakas, nedidelė paslaptis, kad, apsikasęs lapais ir apsimetęs nieko nesuprantančiu naivuoliu, Skvernelis pats su didele piktdžiuga dalyvavo šioje nešvankiausioje nepriklausomybės laikų istorijoje, kai buvo siekiama išgalvotu pretekstu ir nesirenkant priemonių sunaikinti politinį konkurentą, suvalgyti jį gyvą. Jeigu leisite prie to, kas pasakyta, pridėti nuo savęs, pasakysiu taip, kad „konservatorius“ ir Skvernelį, be visa ko kito, dar vienija ir visados kiauliškas užsiangažavimas.

Taigi, ar Skvernelis nėra tik „išdavikas“, kaip anksčiau sakydavo tas pats Karbauskis, malšindamas savo gėlą, kilusią dėl to, kad buvęs sąjungininkas jo išsižadėjo? Tai tikriausiai pernelyg skambus įvardijimas, kai kalbame apie prisiekusį makiavelininką, jau pašventusį savo gyvenimą politinių manipuliacijų ištobulinimo reikalui, ar ne? Tačiau yra vienas „bet“. Nekyla nė mažiausios abejonės, kad balsavusių už Skvernelio partiją rinkėjų dauguma rinkosi jį kaip solidų ir principingą, gal net kaip negailestingą „konservatorių“ kritiką, kaip iš povyzos jis ir atrodo, nežiūrint to, kad retorika ir veiksmai atskirais atvejais gali skirtis, taigi Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ skudurų sumetimas su „konservatoriais“ reikštų Skvernelio vadovaujamo politinio darinio kaip parlamentinės partijos susinaikinimą, pasibaigus kadencijai. Nesunku įsivaizduoti, kad rinkėjai tokios išdavystės tikrai neatleistų.

V. Sinica užsimina apie šįkart kaip niekados anksčiau priartėjusią išankstinių rinkimų galimybę. Iš tiesų, ne tik „konservatoriai“, bet galimai taip pat ir Žemaitaičio „Nemuno aušra“ ar net Skvernelis su bendražygių pritarimu gal būti linkę viską sujaukti, pažeidžiant trapią tikrų ar tariamų laimėtojų pusiausvyrą, tačiau nekyla nė mažiausios abejonės, kad tokiu atveju didžiausiais pralaimėtojais taptų ką tik paminėtos partijos, o tikraisiais laimėtojais tarp kitų galimai ir Nacionalinis susivienijimas. Tąkart išauštų tikrosios tiesos valanda!

Nuoširdžiai linkiu sėkmės Vytautui Sinicai, to linkiu beveik taip pat įsijautęs, kaip anksčiau trokšdavau Žalgirio pergalės prieš CASK. Kartais net bandau suturėti tokį įsijautimą, prisimindamas, kad, nežiūrint to, kaip viskas baigsis, po rinkimų reikės gyventi toliau. Norėdamas baigti linksmesne gaidele prisipažinsiu, kad geriausiu šių metų kalambūru laikau štai tokį posakį: vilniečiai šv. Kūčių naktį kalba lietuviškai…