Nereikia net sudėtingų minties eksperimentų, paprasčiausiai imkime ir pabandykime įsivaizduoti – į kokią tikrovę patektume, jeigu apsišaukėlių pažangiečių planams būtų lemta išsipildyti?
Kaip atrodo, šis dėmesį reikiama kryptimi nukreipiantis klausimas turėtų būti atskaitos tašku visoms diskusijoms dėl pažangizmo idėjų turiningumo, jeigu išties vengiame pernelyg dažno užklimpimo antraeiliuose klausimuose ir išsibarstymo smulkmenose.
Kas galėtų paneigti, kad toks klausimas ne mažiau nei mums turėtų rūpėti patiems leftistinio sukirpimo pažangos stūmėjams, pasivadinusiais pažangiečiais, jau vien dėl pasivadinimo reikšmės, tačiau jų atsakymai ta tema dėl man visiškai nesuprantamų priežasčių yra labai nerišlūs, supainioti, jų kurpiami strateginiai visuomenės raidos planai vis labiau primena apgailėtiną mekenimą.
Daugumai Lietuvos žmonių jau tikriausiai tampa vis labiau aišku, kad, leftistiniams pažangos planams išsipildžius, mes tiesiu taikymu patektume į naujojo totalitarizmo tikrovę, kuri, lyginant su bolševizmo subrandintu totalitarizmu, yra dar labiau iškreivinta dalykų padėtis, nes komunistai, kad ir kaip žiūrėtume, skelbėsi atstovaujantys engiamoms liaudies masėms, t. y. iliuzinei daugumai, o pastarieji, ne didelė paslaptis, siekia primesti mažumos valią daugumai.
Kita vertus, tiek pirmieji, tiek antrieji prioritetizuoja atskirų grupių interesus, tokiu būdu naikindami universalistinę žmogaus prigimtinių teisių sampratą, kažkada tapusią Vakarų civilizacijos ir politinės kultūros skiriamuoju bruožu.
Kiek anksčiau, lygindamas senojo kirpimo marksizmą su mūsų dienų pažangizmu, publikavau straipsnelį „Tas pats pats Marksas, tik kitoje saujoje“, tačiau šiandien, kai viskas taip sparčiai kinta akyse, sakyčiau, kad jie nesuspėjo pakeisti net saujų, ne taip labai ir rūpinasi, kaip reikalautų taktikos sumetimai, iškabos pakeitimu.
Vienu metu Lietuvoje pažangiečiais prisistatantys trubadūrai reikalavo kuo skubiausiai imtis policinių karinių priemonių prieš kitaminčius, po to, išgirdę pasipiktinusių balsus, tarsi ir aprimo, tačiau šis epizodas mums primena, kad dėl demokratijos, laisvės, tautos išlikimo, valstybės nepriklausomybės ir šalies konstitucinių pagrindų apgynimo mums būtina brandinti valią, kurios gali prireikti ne tik išorinio užpuolimo atveju, bet ir tada, jeigu prasidėtų kruvini persekiojimai ir oponentų medžioklė šalies viduje su pažangizmo klyksmų palaikymu.
Gyvename pakeliui į tokį naujojo tipo totalitarizmą, ar ne?
Tai akivaizdžiausiai matome iš sustiprėjusios cenzūros, stojus metui, kai, kaip atrodo bent man, naujoji neapykantos (?) kalbos draudimo tikrovė yra tik žiedeliai, o šaknelės dygsta iš įsteigtos gyvuliškos konjunktūros ir prisitaikėliškumo subkultūros, lemiančios, kad žiniasklaidos paradui mūsų padangėje dabar jau vadovauja rinktiniai prisitaikėliai, labai neprincipingi žmonės, gerai suprantantys tai – iš kur mūsų laikais dygsta karjeros kojos? Be visa ko kito, vėl su didžiausiu trenksmu grįžtame į savicenzūros laikus.
Kas be ko, kalbu apie visiems žinomus naujai prabudusios cenzūros dalykėlius, tačiau iš dainos žodžių neišmesi, nepaminėti to, tirštėjant naujojo totalitarizmo debesims, taip pat neišeina.
Kaip nesunku įsivaizduoti, naujojo totalitarizmo tikrovė, neigianti sveiko proto stichijją, nėra pritaikyta žmogaus gyvenimui, tačiau vadinamasis pažangizmas puoselėja idėją, kad jiems pavyks naujai perkonstruoti žmogų, sukuriant hominoidinę būtybę, prisitaikiusią išgyventi tokiomis sveiko proto dėsniams priešingoje tikrovėje.
Ko ne ko, o eksperimentavimo įkarščio vadinamajam pažangizmui tikrai netrūksta, siekiant dekonstruoti žmogų, dehumanizuoti jo aplinką, žmogų patalpinant į jo orumą naikinančią rūgščiąją konjunktūros terpę. Taigi funkcionaliausias, geriausias pritaikytas priešnuodis pažangizmo marazmų užkardinimui yra humanistinių idealų atgaivinimas ir jų puoselėjimas.
Visados gerai supratau, kodėl būtent šeima, okupacijos metais kaip didžiausią lobį išsaugojusi nepriklausomybės idėją, kelia tokį baisų vadinamojo pažangizmo įniršį. Šeima ir šiandien išlieka svarbiausiu tautos gyvastingumo pagrindu, o tai ir varo į pasiutimą apsimetėlius pažangiečius, kažkieno taikliai pavadintus pažangeivomis, siekiančius apriboti, o po to ir sunaikinti tautą, taip pat tautinės kultūros likučius. Tačiau net ir tokiu atveju iš pradžių buvo sunku suprasti, kodėl pažangizmas kaip toks yra linkęs atpažinti kaip savo vos ne svarbiausią priešą vaikus, kėsinasi sunaikinti vaikystės vaizdinį?
Kodėl pažangizmo opusuose skelbiama, kad pažangioje visuomenėje bus draudžiama remti vaikus? Nesuprantu nieko iš to, kai man sako, kad skurstančių vaikų rėmimas, siekiant mažinti socialinę atskirti, gali pakenkti homoseksualų interesams ir jų orumui.
O gal yra taip, kad vaikai kelia pavojų naujojo totalitarizmo konstrukcijai kaip potencialus nonkonformizmo šaltinis, pažangiečiai nervinasi daugmaž numatydami, kad naujoji karta, vaikai kaip nesuvaldoma atsinaujinimo stichija iš principo gali trukdyti sustingdyti visuomenę, sukonstruotą pagal iškrypėlišką pažangizmo planą.
Tarkime juos nervina vien tik mintis, kad vėl ir vėl reikės perdirbti vaikus į patogius, prisitaikiusius išgyventi netinkančiomis gyventi žmogui tikrąja to žodžio reikšme sąlygomis suaugusius, iš naujo eikvoti resursus, kai naujoji karta gali viską imti ir apverti atgalios.
Kaip atrodo, šiandien Lietuvoje vaikai yra tapę didžiausiais pažangiečių priešai dar ir dėl to, kad, visuotinai skiepijant skundimo kultūrą, jiems vis tik nepavyko paversti vaikų masiškai skundžiančiais savo tėvus nelaimėliais, kas visados yra brangiausias dalykas plaukuotai totalitarizmo širdžiai.
