Edvardas Čiuldė. Kokios pažangos perspektyvas mums baudžiasi įpiršti vadinamieji pažangiečiai (II)

I dalis – ČIA

Tikriausiai dauguma žmonių dar gerai prisimena garsiojo verslininko milijardieriaus Elono Musko pasisakymą apie tai, kad tėvai, pritariantys savo vaikų lyties keitimo operacijomis, turėtų būti baudžiami kalėjimu iki gyvos galvos. Pažodžiui E.Musko pareikšta nuomonė skambėjo taip: „Visi tėvai ar gydytojai, kurie sterilizuoja vaiką, turėtų sėsti iki gyvos galvos“.

Kaip atrodo, E. Musko posakis apie tėvų ir gydytojų, žalojančių vaiką labiausiai nešvankiu būdu, kriminalinę atsakomybę nebuvo tik figūrinis išsireiškimas. Kita vertus, nuoroda „turėtų atsakyti“ čia pažymi privalėjimo santykį, kol Vakarų demokratijų teisinė bazė dar toli gražu nenumato tokios atsakomybės už vaikų pavertimą perdirbamąja žaliava, kai, tiesą sakant, greičiau sparčiai žengiama priešinga kryptimi, pažangizmo ideologinių normų apie laisvę ir pažangą pagrindu vis labiau įsismarkaujant šiurpą ir pasibaisėjimą keliančiai vaikų chirurginio perkonstravimo paskatinimo politikai, galiausiai lemiančiai, jog vaikų lyties keitimo operacijos įgyja masinį pobūdį.

Šitaip vadinamieji pažangiečiai supranta pažangiosios visuomenės pritempimą ar paankstinimą, o techniškai čia viskas krypsta į tą pusę, kai viena iš vaikų priežiūros instancijų, galimai – svarbiausioji, tokioje visuomenėje yra numatomas ideologiškai pasikaustęs eksperimentatorius, pagal analogiją su hitlerinių konclagerių praktika vadintinas kolektyviniu pažangiečiu daktaru Mengele.

Pažangizmas nėra tik šiaip vaikystei netolerantiška ideologija, pažangizmas – tai vaikystės holokausto ideologija.

Kalbėjome tik apie vieną šiurpą keliantį, leftizmo skelbiamą marazmą, o tokių leftistinio pažangizmo generuojamų marazmų yra gyva galybė.

Tikriausiai dauguma skaitytojų sutiks ir su tuo, kad E.Muskas tik įgarsino žodžius, kuriuos mes jau seniai norėjome pasakyti pakeltu balsu, išrėkti prieš visą pasaulį, nebūdami jokiais milijardieriais.

Tačiau nepasakėme, nutylėjome?!?

Kaip atrodo bent man, kol įsigudrinusiai ir pastebimai patobulėjusiai cenzūrai neblogai sekasi užgniaužti protesto kuriamos įtampos balsus, paspartėjusiu tempu formuojasi labai pavojingas sprogstamasis užtaisas, nes, tiesą sakant, tokie balsai niekur nedingsta, jie pasilieka su žmogumi kaip iki kritinės ribos užkilęs garas uždarame katile.

Kad ir kaip žiūrėtume, prieš žmogaus prigimtį nukreiptam pažangizmui nepavyko sunaikinti nuomonių įvairovės, juolab nepavyko nužudyti daugumo požiūrio į nešvankius eksperimentus, – jiems galėjo pavykti nebent tik tai, kad mūsų nepasitenkinimas dėl visuomenei primetamų marazmų, neturėdamas natūralios išeigos, kristalizavosi pasąmonės pogrindžio tamsybėse.

Nenorėčiau būti liūdnu pranašu, bet, kaip atrodo bent man, brėkšta labai liūdna perspektyva, kad, įvykiams plėtojantis su pagreičiu pažangizmo pasiūlyta kryptimi, mūsų pasaulio laukia toks baisus sprogimas, kokio žmonija dar nematė. Didelės katastrofos, nelaimių virtinės nuojauta priartėjo kaip niekados anksčiau, nes visi pasaulio išsprogdinimo mišinio komponentai jau yra paruošti.

Dešiniųjų tikrąja to žodžio reikšme atėjimas į valdžią kai kuriuose vakarų šalyse, be visa ko kito, įžiebia vilties spindulį, kad išlieka šiokia tokia galimybė subalansuoti nuomonių įvairovę. Kita vertus, ne mažiau svarbu, siekiant išvengti didžiojo „ bumt“, yra mūsų pasiryžimas pagaliau daiktus pradėti vadinti tikraisiais vardais, nepakeičiant jų eufemizmais, taip pat pats laikas būtų atsikratyti melagingo drovumo, prasikišančius savo įžūlumu kriminalinius nusikaltimus pavadinant kriminalinius nusikaltimus, atsispiriant kvailinimo kompanijai ideologiniais užkeikimais nukreipti mūsų dėmesį nuo šiurpių nusikaltimų esmės.

Tarkime, kaip nepajudinamos konstantos laikausi nuostatos, kad nedera įžeidinėti, juolab pravardžiuoti seksualinėms mažumoms priklausančių žmonių. Tačiau pats laikas būtų priminti ir tai, kad tarsi netinka ir LGBT bendruomenės gražbylystės ruporams gėjams viešai niekinti Lietuvos gyventojų daugumą, Lietuvą vadinat atsilikėlių kraštu, o lietuvių tautą mužikų tauta. Įsivaizduoju, kad ne vienas tautietis, išgirdęs tokius užgauliojimus, išsikarščiavęs atšaus – o ko daugiau buvo galima tikėtis iš tų pederastų?..

Jeigu prisimenate, mūsų padangėje pažangizmo ideologijos užgimimo pradžioje šis žodis buvo draudžiamas kaip gėjus įžeidžiantis keiksmažodis, nors senovės graikų kalboje žodis „pederastas“ turi labai tikslią techninę reikšmę, taip yra vadinamas paauglį ar neapsiplunksnavusį jaunuolį seksualiai išnaudojantis vyresnio amžiaus vyriškis. Jeigu toks šio žodžio draudimas lietuvių kultūroje būtų išlikęs, neįsivaizduočiau, kaip būtų galima iš naujo pabandyti išversti į lietuvių kalbą Sokrato, kuris sako, kad pederastai yra vilkai ėriuko kailyje, žodžius, neišsaugant graikiškos žodžio formos.

Pederastija senovės Graikijoje buvo vadinama suaugusio ir dar neapsiplunksnavusio jaunuolio, paprastai sutinkamo berniukų mokyklose, seksualinio bendravimo praktika, kai toks brandaus amžiaus vyriškis, be visa ko kito, buvo įsipareigojęs vėliau savo „globotinį“ įvesti į visuomenę ir pasirūpinti jo politine karjera. Taigi homoseksualizmas ir pederastija yra truputėlį skirtingos praktikos, tačiau senovės Graikijos visuomenėje pederastija neabejotinai buvo tapusi homoseksualizmo išplitimo šaltiniu.

Homoseksualizmas ir pederastija yra daugiau ar mažiau skirtingos praktikos, tačiau šiandien Lietuvoje bandomą legalizuoti bendrojo lavinimo mokyklose homoseksualumo propagandą, niekaip neišeina, siekiant tikslumo, pavadinti kitaip nei ketinimu čia įskiepyti pederastijos subkultūrą. Savo ruožtu toks nusiteikimas ir pastangos ta linkme yra labai akivaizdus kriminalinis nusikaltimas, kitaip nepasakysi.

Kita vertus, kaip atrodo bent man, dvigubas kriminalinis nusikaltimas yra dedamos pastangos tokį kriminalinį pederastijos populiarinimo nusikaltimą mums išpiršti kaip vakarų kultūros vertybių populiarinimą, gerai žinant, kad minėti senovės graikų visuomenės pasišlykštėjimą keliantys ekscesai tolesnėje vakarų aukštosios kultūros raidoje buvo užginčyti su dideliu trenksmu.

Tokia štai yra tiesa net ir tokiu atveju, jeigu ją Lietuvoje šiandien būtų bandoma nustelbti visų įjungtų sirenų žviegimu.

Dar kol kas einanti pareigas Teisingumo ministrė Evelina Dobrowolska neseniai pranešė apie kuriamus planus ko greičiau panaikinti Lietuvoje galiojantį Nepilnamečių apsaugos nuo žalingos informacijos įstatymą, tokiu būdu, kaip atrodo bent mums, uždegant žalią šviesą pederastijos subkultūros įžengimui į bendrojo lavinimo mokyklas pro paradines duris, įteisinant moralinį vaikų prievartavimą.

baigianti savo karjerą politikos sferoje, be galimybės čia kada nors sugrįžti, E. Dobro-Wolska nusprendė pakiaulinti iki loginės pabaigos.

Nesunku įsivaizduoti, kad baigianti savo karjerą politikos sferoje, be galimybės čia kada nors sugrįžti, E. Dobro-Wolska nusprendė pakiaulinti iki loginės pabaigos.

Prisimenant dar ir tai, kaip pastaraisiais metais Lietuvoje išsidirbinėja Konstitucinis teismas, būtų teisėta forsuoti hipotezę, kad prieš žmogaus prigimtį nukreipta pažangizmo ideologija geriausią sau dirvą rado teisininkų aplinkoje, labiausiai nususino ir sužalojo teisininkų korpuso sąmonę, ar ne?

Puoselėju viltį, kad skaitytojas ta proga prisimins pasakojimą iš „Šuns širdies“ apie profesorius Preobraženskio pademonstruotą neeilinį sugebėjimą iš šunėko „šariko“ sumeistrauti proletariato ideologijos trubadūrą Šarikovą.

Savo ruožtu kartais kyla įspūdis, kad mūsų genialusis neurochirurgas Vitkus ėmė ir sukonstravo garsiausių Lietuvos teisininkų luomą, remdamasi būtent tatuiruotų kiaulių fiziologiniu pagrindu…