Pastaruoju menu tikriausiai ne tik mane vieną labiausiai domina štai toks klausimas – ar D. Trampo ir jo bendražygių sukelto sąmonės atsimainymo cunamio JAV bangos pasieks Europos sąjungą, o galiausiai ir Lietuvą, ar iki mūsų audringas atsinaujinimo vėjas taip ir neatpūs, išsibarstęs ir nuslopęs kažkur pakeliui.
Kai dabar jau viską, ką išgirstu ir matau savo aplinkoje, filtruoju pro tokio klausimo prizmę, nepražiopsojau vieno politologo tikrai įdomaus pastebėjimo apie tai, kad, girdi, mums rūpimu klausimu yra taip: „Amerika – krikščioniška šalis. Kairieji radikalai čia sudarė plonytį paviršinį sluoksnį, kurį buvo lengva nupūsti. Europoje kairysis radikalizmas prasiskverbęs gerokai giliau. Reikės ne vieno dešimtmečio ir stiprios vietinės politinės valios, kad būtų įveiktas pusšimčio metų įdirbis“. Aha! Kita vertus, čia cituotas autorius, kaip pasirodė bent man, vis tik nepuoselėja didelio optimizmo, kad Europai gali pavykti ką nors doro nuveikti tokio atsinaujinimo ir atsigavimo linkme.
Įrėminta kabutėse mintis vis tik greičiau pažadina norą toliau klausti, išbudina klausimus nei imtų ir primygtinai parodytų atsakymo kryptį. Būtent tokios mintys iškart atkreipia dėmesį ir dažniausiai yra cituojamos, ar ne?
Ar sakote, kad didžiausias abejones kelia teiginys, kad „Amerika yra krikščioniška šalis“? Tačiau tokia konstatacija nėra taip begėdiškai laužta piršto, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, jeigu pripažinsime, kad ta Amerika yra didelė ir įvairi šalis, jog Holivudas – nėra visa Amerika. Keli mano pažįstami iš vojažų po JAV, be visa ko kito, yra minėję ir tai, kad juos nustebino pietistinė mažų Amerikos miestelių atmosfera, nekalbant apie tokių ultra-konservatyvių religinių bendruomenių kaip amišai ir kitų rodomą kontraversijos modernybei pavyzdį. Žinia, Naujajame pasaulyje prieglobsčio neretai ieškojo dėl savo religinio entuziazmo nepritapę ankstesnėje aplinkoje sektų žmonės ir eretikai, taigi galimai išties čia religinės minties pulsacija ir šiandien yra gyvesnė nei gali pasirodyti pašaliečiui. Kita vertus, aš pats priklausau tai žmonių grupei, kurie anksčiau buvo linkę manyti, kad JAV yra išgalvota, neegzistuojanti, žmonių vaizduotėje nupiešta šalis, Utopijos sala, todėl su didžiausiu nekantrumo laukiu Trampo pažado įgyvendinimo, kad JAV bus aktualizuotos tikrovėje.
Tai, ką dabar prisiminėme, yra įžanginės pastabos, o iš tiesų įrėminau anksčiau cituotą mintį greičiausiai vis tik dėlto, kad čia labai aiškiai yra išsakoma paviršiaus – gelmės opozicija, darant prielaidą, kad leftizmo, kairiojo radikalizmo, pažangizmo, kad ir kaip jį pavadintume, kai visi dabar vartojami tokio reiškinio pavadinimai yra sąlyginiai, gyvybingumo ir atsparumo išorės poveikiams priežastis yra giluminis įsišaknijimas. Taigi šio straipsnelio svarbiausias klausimas ir yra toks – kokia yra arba, dar tiksliau tariant, kaip konkrečiau gali būti įvardijama ta leftizmo gelmė, jeigu norite, dirvožemis, kuriame toks sąmonės „ nupušimas“ gali suleisti šaknis taip giliai, kad jį būtų be galo sunku išrauti.
Tačiau, kaip atrodo bent man, kalbame apie tą išskirtinę doktriną, kuri neturi jokios atsparos taško žemėje kaip gelmės instancijoje, yra sąmonės supumpuravimas tuščiavidurėje aplinkoje, dar tiksliau tariant, yra parazitinė atauga, besimaitinanti svetimais syvais, mintanti vakarų kultūros atliekomis. Aukštoji vakarų kultūra turi savaiminį imunitetą, saugantį ją nuo parazitinių darinių užsiveisimo, tačiau vakarų kultūros pašaliniai produktai galimai sukuria daugiau ar mažiau palankią terpę parazitinės sąmonės pasidauginimui.
Taigi leftizmas arba, tiksliau tariant, parazitizmas neturi gelmės, o būties intuicijos susigrąžinimas ir atsigręžimas į žemę savo ruožtu kaip niekas kitas apsaugo nuo parazitinės sąmonės supumpuravimo.
Kodėl ES su savo biurokratinėmis struktūromis tapo tokia imli leftistinio parazitizmo pasidauginimui?
Greičiausiai dėl to, kad ES savo esme yra virtuali realybė, o šiapus Atlanto horizonte vis dar nesimato jokio Trampo, kuri būtų pajėgus pastatyti ES ant žemės, atkurti tikrovėje…
Kairiojo sąmonės nupušimo šaknys yra propaganda. Varytų tokiais masteliais dešinę propagandą, nupuštų liaudis į dešinę.
Kas kuria, platina kairią ideologiją ir kodėl, čia manau yra aišku. O kodėl tiek daug maunasi ant kairios ideologijos, ant propagandos apskritai, čia įdomesnis momentas.
Kuo pačiam propaganda prasikalto? Jei sakytum, kad melaginga arba melo propaganda – tada su Jumis sutikčiau, o dabar…
Tikriausiai nelabai orus ir blogo skonio dalykas yra komentuoti savo straipsnelį, tačiau negaliu susilaikyti nepastebėjęs, kad įprasto kairiosios ir dešiniosios pozicijų supriešinimo, aptariant parazitinio sąmonės tipo užsiveisimo mūsų kultūroje aplinkybes, neužtenka. Todėl ir minėjau, kad kairiojo radikalizmo, leftizmo arba to paties pažangizmo pavadinimai yra sąlyginiai, aptariamo reiškinio įvardijimui čia labiau tiktų parazitizmo pavadinimas. Žiūrint iš politologinio taško, visa ši sveikam arba, dar tiksliau tariant, blaiviajam protui priešiška subkultūra gali būti pavadinta neomarksizmu, tačiau žiūrint būties idėjos požiūriu parazitinis sąmonės ir kultūros tipas užgimsta kartu su sąmonės ir kultūros atsiradimu kaip trūkumo ar kiaurymės tikrovė pasaulyje sukurtame iš nieko, kur Niekio dalyvavimui būtyje taip pat yra atstovaujamas. Ta proga dar būtų galima pridurti, kad senojo kirpimo marksizmas, nežiūrint jo politologinio ydingumo, buvo išsaugojusi sveiko proto likučius doktrina, kai mūsų dienų leftizmas yra išvirkščiosios , nusprūdusios nuo būties pagrindo sąmonės triumfas, aukščiausiasis parazitizmo taškas.
Kaip atrodo bent man, šių peripetijų paaiškinimui tinkamiausia kaip tik yra krikščioniška doktrina, skelbianti, kad blogis yra būties (gėrio) trūkumas, (atsiradusi diskusijoje su manichėjais, kurie įrodinėjo, jog pagrindinis kosmoso dėsnis yra beveik lygių vienas kitam gėrio ar blogio dievų dvikova). Žinia, krikščioniška samprata apie blogį kaip būties trūkumą neneigia blogio realumo, siaubingumo, nebando nuslėpti baisios blogio smarvės, čia tik neigiamas blogio statuso pretenzija, jo lygiavertiškumas gėriui, atsisakoma blogį laikyti savarankiška kūrybine gyvenimo jėga. Blogis parazituoja gėrio sąskaita, reiškiasi per būtį kaip jos trūkumas, kai daiktas ar veiksmas neturi to tobulumo, kurį privalėtų turėti pagal savo idėją. Dar kitaip tariant, būties trūkumas būtyje yra būties žaizda, o savo ruožtu vadinamasis leftizmas parazituoja, besimaitindamas šios žaizdos syvais. Tai ir yra šio sąmonės tipo šaknys, leftizmo (prazitizmo) galimo užsiveisimo sąlyga.
tai yra sąmonės smukimas juslinėn vergovėn.
Šito reiškinio šaknys yra pergalė prieš Vokietiją – jos besąlyginė kapituliacija. Tiesa, o kam ateity gręsia tokia pat besąlyginė kapituliacija?
Būtent, kam? Rusijai tikrai ne.
Nušaus D. Trampą. Vieną kartą nepataikė, kitą – patakys. Politikų žudymo tradicijos, įskaitant ir prezidentus, Amerikoje gilios.
To „nupušimo šaknys” prasiskverbusios ne tik giliai, bet ir plačiai. Pederastija tapo kultūrmarksizmo avangardu, kelyje į „šviesią” pedofilinę ateitį, kai vaikai nebepriklausys biologiniams tėvams. Dvi „mamos”, tai tik pradžia.