Tikriausiai ne be pagrindo mūsų dienomis vis dažniau yra keliamas klausimas dėl kolektyvinės rusų tautos atsakomybės už Putino režimo nusikaltimus ir primestas grėsmes pasauliui. Tačiau šįkart pakalbėkime apie mūsų, lietuvių, kolektyvinę atsakomybę už tai, kad pastaruoju metu aukščiausiuose Lietuvos politikos sluoksniuose, neva atstovaujančiuose tautą, jau be didesnio kamufilažo skelbiama išvada, kad pati lietuvių tauta prarado egzistavimo prasmę, dar daugiau, – esą lietuviškos tapatybės puoselėjimas yra didžiausias pažangos stabdys.
Bukai spoksant į vartotojiškumo karuselės mirgėjimus, mums pro akis praslydo, mes galimai nepastebėjome, nesuspėjome įsižiūrėti į metamorfozių staigumą ir gylį, kai nuo visur skelbiamo užduoties puoselėti lietuviškumą buvo peršokta prie bandymų įtikinti, kad lietuviškumas yra gėdingas defektas ir baisus atsilikimas. Tai ir yra ta įtikinėjimų arba, tiksliau tariant, forsuotos dezinformacijos, smegenų išplovimo programa, kurią praeitą kartą įvardijome straipsnelyje „Nužudyti suvereną“.
Tačiau baisiausia yra tai, kad mes prie tokios programos „nužudyti tautą kaip suvereną“ prisidedame patys, neretai to net neįsisąmonindami, prisidedame kiekvieną kartą bent savo neveiklumu, abejingumu ir apatija, kuri visados yra didžiausias blogis.
Bet kaipgi mes tai padarėme? Pritaikę Friedricho Nietzsches žodžius šiam atvejui, būtų galima klausti: „Kaip mes įstengėme išgerti jūrą? Kas mums davė šluotą, kad nušluotume visą horizontą? Ką mes padarėme, atkabindami žemę nuo savo saulės. Kur ji dabar skrieja? Kur mes keliaujame? Ar mes neklaidžiojame tarsi kokiame begaliniame Nieke? Ar nedėbso į mus tuščia erdvė?“
Kitas klausimas – kodėl taip atsitiko, koks yra tokios transformacijos pagrindas?
Labai norėtųsi galvoti, kad čia rankas prikišo Putinas, taigi dėl visko kaltas yra Rusijos diktatorius, kuris grafoje ties Lietuvos vardu deda pliusą ir užrašo – „visiškai sudorota“. Tačiau, žinoma, toks reikalų padėties paaiškinimas būtų pernelyg lengvas ir netikslus atsakymas į klausimą.
Kita vertus, neįtikina tarsi ir labiau subalansuotas patikinimas, kad dėl tautinės sąmonės prievartinio nususinimo labiausiai kalta yra ES, žinant tą faktą, kad kitos tautos, stodamos į ES, jokiu būdu nekėlė uždavinio nusižudyti tautų sambūrio akivaizdoje, o neretai puoselėjo kaip tik planus suklestėti kaip tautai. Kitą kartą mums reikės konkrečiai aptarti tuos atskirus atvejus, kai ES vardu yra dangstomi nusikaltinai prieš tautą, kurie kyla iš atskirų žmonių savivalės, neišsivystymo, atsiranda dėl politinio raštingumo trūkumo ar niekšiškumo pertekliaus, tačiau šįkart mums svarbu yra truputėlį kitokios konfigūracijos klausimas – kokia yra mūsų pačių kolektyvinė kaltė?
DABARTINĖ VALDANČIOJI KOALICIJA IŠ ESMĖS YRA SUBURTA UŽDUOTIES NUŽUDYTI SUVERENĄ. JIE YRA PIRMOJI KARTA IŠ ATKURTOS LIETUVOS VALDANČIŲJŲ, KURI JAU TIESIOGIAI GALANDA NUŽUDYMO ĮRANKIUS
Kas be ko, dabartinė valdančioji koalicija iš esmės yra suburta užduoties nužudyti suvereną. Jie yra pirmoji karta iš atkurtos Lietuvos valdančiųjų, kuri jau tiesiogiai galanda nužudymo įrankius, puoselėja pasalūniškus ilgųjų peilių nakties planus. Tik aklas gali nepastebėti jų krauju suteptų rankų, drauge nesunkiai įsivaizduodamas, kad netrukus kraujas Lietuvoje pasrus upeliais, nes nusiteikimas nužudyti suvereną yra kažkas panašaus bandymą paskersti saulę.
Tačiau vėl ir vėl apsistoti prie Ingridos Šimonytės asmens, išskiriant ją iš kitų žudikų, dabar jau nematau jokio reikalo, nes, jeigu nebūtų šitos Šimonytės, jos vietoje būtų pastatyta kita Šimonytė, o reikalo esmė tikriausiai mažai pasikeistų. Kita vertus, nepralesiu progos prabėgomis pastebėti, kad mane neseniai nepaprastai nustebino vieno žurnalistikos guru tvirtinimas, jog neva dabartinio Seimo valdančioji koalicija yra Sąjūdžio sparnas (sic).
Atleiskite, bet didesnė nesąmonės naujame tūkstantmetyje neteko girdėti. Jeigu čia vis dėlto būtų leista paminėti Sąjūdžio vardą, tai galbūt tik konstatuojant faktą, kad šiandien susiformavusi valdančiųjų koalicija yra antisąjūdinės kontrrevoliucijos pergalės kristalizacija, o į priekį ją veda tikrai ne Sąjūdžio sparnai, o parazitinė atauga, išdygusi ant užpakalio, galimai Karlsono propeleris. Gabrieliaus Landsbergio pavardės paminėjimas prie tokio fakto konstatavimo nieko negali nei pridėti, nei atimti.
Tęsiant toliau šį pokalbį, prisipažinsiu, kad kartais ima ir pristoja nejaukus įsivaizdavimas apie tai, jog mūsų tautos pasąmonės gelmių genetinis kodas, be visa ko kito, yra apsunkęs nuo kažkokio savižudybės geno. Kaip atrodo bent man, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis tokį pavojų suvokė geriausiai iš visų, siekdamas išravėti tautos sąmonės ir pasąmonės dirvožemius nuo tokios piktžolės. Pabandžius pasižiūrėti į M.- K. Čiurlionio kūrybinį palikimą minėtu rakursu, jo paveikslai gali prabilti naujai, pabandykite…
Savo ruožtu tautos savižudybės kompleksų pavojų nujautė ir su tuo visomis išgalėmis kovojo Kristijonas Donelaitis, Jonas Juškaitis, Marcelijus Martinaitis, Justinas Marcinkevičius, Romualdas Ozolas ir kiti didieji lietuviai. Tačiau šalia jų savo gyvuliškų instinktų pagrindu daugiau ar mažiau susitelkusi, su didesniu ar mažesniu pastovumu egzistuoja mažųjų lietuvių šutvė, kurie tautos savižudybės geno aktualizacijos užduotį pavertė savo verslu ir karjeros tramplynu, siekdami dividendų iš lietuvių tautos niekinimo, bandymų išstumti ją į paraštes, užleidžiant vietą kitoms tautoms, o paskutiniu metu jau užsimojusi nužudyti tautą kaip suvereną. Bėgant laikui, jie sukaupė išteklius ir įtaką, tapo lengvai atpažįstami pagal jų nustatomos konjunktūros, nukreiptos prie lietuvių tautą, taisykles ir dėl savo parsidavėliško užsiangažavimo kaupti išteklius bei galią, nežiūrint nieko, gali būti vadinami dvaru arba, jeigu norite, „Dvaru“.
MES IŠ KRŪMŲ STEBIME „DVARO“ ŽAIDIMUS, GERIAUSIU ATVEJU TENKINDAMI SAVO SMALSUMĄ, O GALBŪT IR PAVYDĖDAMI DVARIŠKIAMS, DRAUGE NEPUOSELĖDAMI DAUG VILČIŲ KAŽKĄ PAKEISTI SAVO LIKIME
Mūsų kolektyvinės kaltės paslaptis visų pirma susideda iš to, kad mes iš krūmų stebime „Dvaro“ žaidimus, geriausiu atveju tenkindami savo smalsumą, o galbūt ir pavydėdami dvariškiams, drauge nepuoselėdami daug vilčių kažką pakeisti savo likime. Kartais mes esame užburti aukštai pūpsančio, šviesų užlieto, karusele besisukančio dvaro spalvų, užmiršdami, kad visas stebėjimo šviesas čia uždegėme ir galiausiai užgesinti privalėsime mes patys, niekas kitas. Taigi, be visa ko kito, tik išsilaisvinę nuo paveldėtos baudžiauninko patirties, mes galime pabandyti apginti suvereno gyvybę, garbę ir orumą nuo žudikiškų impulsų vedamo dvaro užmačių.
Gabus, išsilavinęs, Kembridžo universitetą baigęs Užsienio reikalų viceministras Mantas Adomėnas neseniai paskelbė Lietuvos užsienio politikos 15 tezių, truputėlį atsilikdamas nuo Martyno Liuterio, prie Bažnyčios durų prikalusio 95 tezes.
Čia M.Adomėnas skyrelyje „Esminis užsienio politikos iššūkis“ (V tezė) rašo: „Esminis, giliausias iššūkis Lietuvos užsienio politikai yra ne Rusija ar Kinija, ne autoritarizmo keliamos grėsmės, ne vertybės vs. interesai, bet: kaip išlaikyti politinį subjektiškumą, tai, kas angliškai vadinasi agency, kaip iš politikos objekto tapti (ir išlikti) politikos subjektu?“.
Skamba labai gražiai ir įtikinimai, M. Adomėnas čia, išsiliedamas išskirtinai svariais žodžiais, kuo gražiausiai pateisina garbingą Kembridžo universiteto auklėtinio vardą, tačiau skaitant toliau formuojasi įvaizdis, kad tokio Lietuvos užsienio politikos subjektiškumo garantas galiausiai yra to paties M. Adomėno, ministro G.Landsbergio, jų komandos rankų pirštų miklumas, plėtojant įsitinklinimo, naratyvo kūrimo, viešosios komunikacijos, įvaizdžio politikos ir kitas veiklas.
Žinoma, diplomatinės veiklos profesionalai yra didelis šalies turtas, tačiau M.Adomėnas and Co, apsiskelbę paskutiniąja užsienio politikos subjektiškumo instancija, be jokios nuorodos į bazinį tautos kaip suvereno subjektiškumą, praranda bet kokį pagrindą po kojomis ir pakimba tragikomiškoje tuštumoje.
Labai pavydžiu tiems, kurie niekados nepraranda vilties, tačiau aš pats savyje jau negaliu užgniaužti nesmagaus skepticizmo užkrato, nebūdamas tikras, kad pasikeitus šio Seimo šaukimo valdančiajai koalicijai, t. y. po 4 kadencijos metų, daug kas galėtų pasikeisti iš principo.
Iš tiesų, kas galėtų apsiversti iš esmė, jeigu po kitų rinkimų valdžią perimtų konservatorių amžinais oponentais (?) vadinami socialdemokratai, jų veikloje jau nedalyvaujant tokiems didiesiems lietuviams kaip Bronislovas Genzelis ir Aloyzas Sakalas, nežiūrint visų, tikrai neeilinių partijos naujosios pirmininkės Vilijos Blinkevičiūtes talentų. Tokiu atveju mūsų gyvenimo sodomizacija galimai tik dar labiau sustiprėtų, ar ne?
Taigi, kol kas galiu pasiūlyti tik tokią išeitį, kad nieko kito mums nelieka kaip kolektyvinė kaltės įsisąmoninimas tokiu pavidalu, kai kiekvienam iš mūsų ją prisiimame kaip individualios atsakomybės naštą.
Gyvenimas rodo, kad Baltijos šalių „Dvaro” tikslas yra ne bendruomeninė demokratija, bet monolitiška bendruomenė. „Kiekvienas pilietis turėtų šansą gauti savąją dalį to, ką laimi demokratija, rodo, kaip mes suprantame praktinę bendruomeninio veikimo idėją.” (pusl.322)
Pvz.”Dožd” kanalo uždarymas. „Demokratiškos bendruomenės piliečius reikia skatinti patiems jaustis atsakingiems už moralinius ir etinius vertinimus, o ne primesti atsakomybę kolektyviniam dariniui; priešingu atveju, jie sukurs ne demokratiją, bet monolitinę tironiją.”(pusl.323) „Jeigu siekiama tik eliminuoti tam tikras pažiūras, kurias kolektyvas laiko klaidingomis – tada neleidžiama integruotis tiems piliečiams, kurie yra perauklėtini, nes jie apskritai pašalinami iš bendruomenės. Kitaip sakant, turėti savo nuomonę – tai struktūrinė sąlyga būti integruotos bendruomenės nariu.”( pusl.323) ” Būtų absurdiška, jei Vokietijos žydas prisiimtų kolektyvinę atsakomybę už nacių žiaurumus, taip pat būtų absurdiška, jei aš manyčiau, kad privalau prisiimti dalį bendros kolektyvinės atsakomybės, nes priklausau grupei, nepripažįstančiai mano sugebėjimo pačiam spręsti.”(pusl.324, Šiuolaikinė politinė filosofija)
Galime negyvai nusiplakti dėl viso pasaulio nuodėmių, prisimti kaltes, bet blogis pasaulyje dėl to neišnyks, Pasaulio dualumas, kaip gamtos dėsnis yra neatšaukiamas. Dar niekam nepavyko ką nors gero sukurti nesuklydus. Klaidos yra tobulėjimo varomoji jėga. Neklysta tik tie, kurie nieko nedaro. Už tai jie turi laiko skaičiuoti svetimas nuodėmes.
Koalicija yra nevykusi, Laisvės partija joje yra destruktyvi. Bet kokią koaliciją Šimonytė galėjo suburti iš nevykėlių Seimo narių, kurie išrinkti ne pagal protą, išmintį, pasiruošimą tarnauti tėvynei, o pagal išvaizdą, partijų sąrašą, kuriuose dauguma yra tik todėl, kad jie yra įsisamoninę mintį, jog tik priklausymas kuriai nors klikai, vadinamai partija, gali įgyti turtų ir galios. Todėl Seime vis daugėja milijonierių, kuriems rūpi ne tautos interesai, o savo turto apsaugos interesai. Todėl gyvename skolose, daugiau išleisdami nei uždirbdami, taškydami pinigus, neturėdami vertybių skalės ir todėl galiausiai visi yra nepatenkinti.
Šio fui-losofo pezalai yra – tipo – viskas blogai, viskas byra, ir kalti, aišku, Liandzbiergis (kodėl ne abu?) su Adomėnu. Nė vienos racionalios minties ar pasiūlymo… Ar Pozicijai šių skiedalų reikia?
Jūs, Pranys, nors vieną teiginį paneikite.