Įdomi diskusija, nieko nepasakysi, susiklostė delfi.lt rubrikose klausimu – ar yra kažkoks pagrindas, kita vertus, ar turime teisę postringauti apie kolektyvinę rusų tautos atsakomybę už režimo nusikaltimus ir Rusijos kariuomenės žiaurumus okupuotose Ukrainos žemėse?
Štai Kęstutis Grinius straipsnelyje su iškart esmę atidengiančiu pavadinimu Atsakomybė – tik individuali pastebi, kad, prasidėjus Rusijos invazijai, pasipylė spontaniškas į Rusiją ir rusus nukreiptas kritikos, pykčio ir neapykantos srautas, dėl ko esą kyla įspūdis, kad raginama rusams taikyti kolektyvinę atsakomybę, ar jiems priskirti kolektyvinę kaltę už invaziją į Ukrainą, nors atsakomybė ir kaltė su mažomis išimtimis, kaip sako autorius, yra individuali ir siejama tik su konkrečiais kiekvieno asmens veiksmais.
Ar dėl Putino režimo nusikaltimų reikia kaltinti visus Rusijos sportininkus, menininkus, mokslininkus, neįsileidžiant jų į varžybas, konferencijas, parodas? – retoriškai klausia žinomas publicistas.
Šią temą savotiškai pratęsia, apžvelgdamas nuomonių pliūpsnius interneto burbuluose, Vladimiras Laucius delfi.lt publikuotame straipsnyje Kas yra Rusija. I. Kacapų ekspertai ir jų problema su galva.
Tūžmingą autoriaus susierzinimą išduoda jau pats straipsnio pavadinimas, ar ne? Iš tiesų, pirmą kartą matau šį autorių kalbant taip arogantiškai, atsiribojant nuo skaitytojų, netramdant savo kandumo. Kokia musė jį patį įkando, a?
Neslėpsiu, kad šio pasisakymo tonas man nepatiko (kas aš toks esu, kad tai būtų svarbu), tačiau drauge privalau pripažinti, kad autoriaus pastebėjimas apie būtinybę skirti kolektyvinę atsakomybę ir kolektyvinę kaltę yra labai našus, galima net būtų sakyti, panašus į mostelėjimą eismo reguliuotojo lazdele, nukreipiant užstrigusį srautą, taigi – atveriantis naujus teorinius horizontus temos plėtotei (nors pati tema yra tiek egzistenciškai įkrauta, kad ji tikriausiai niekados be likučio nesusives tik į teoriją).
Analitiniu skustuvu atskiriant kolektyvinės atsakomybės ir kaltės plotmes, pasimato daug naujų, anksčiau neįžiūrėtų niuansų, – visų čia toli gražu neišvardysime, kita vertus, čia ruošiuosi atkreipti dėmesį net tik į labiausiai patogius minėto straipsnio autoriui tokio prasmingo atskyrimo momentus.
Kolektyvinė atsakomybė ir kolektyvinė kaltė yra netapatintini dalykai, tačiau jų pernelyg nutolinti vienas nuo kito taip pat nereikėtų. Tarp atsakomybės ir kaltės yra intarpas, išmatuojama tik mikroskopine technika, pustonio skirtumas, tačiau neįvertinus to skirtumo yra pražudoma visa esmė.
Kaltu dėk kažko galima laikyti tik tą, kuris buvo atsakingas už tą kažką. Kitaip iš tiesų turėsime atvejį, kai kažkas yra kaltas be kaltės. Kita vertus, atsakomybė yra tik kita laisvės pusė, nes tik laisvos valios žmogus gali būti įpareigotas pasirinkti prasmę kuriantį poelgį, laikomas atsakingu už savo pasirinkimą, galiausiai gali būti apkaltintas nepateisinęs kažkieno lūkesčių. Aristotelio žodžiais tariant, negalime kaltinti žmogaus už tai, kad jis pakeitė savo dislokacijos vietą, jeigu vėtra pakėlusį tą žmogų nuo žemės, prieš jo valią nunešė nelaimėlį į kitą kaimą.
Atsakomybė yra laisvės našta, tiksliau nepasakysi. I.Kanto filosofijoje moralė yra apibrėžiama per laisvės idėją, suprantama kaip giliausias laisvės vykdymas. Tokiu būdu I.Kantas išryškina moralinės elgesio reglamentacijos savitumą tarp kitų žmogų elgesį reglamentuojančių normų. Pagal I. Kantą, moralė yra valios autonomija, kai savo ruožtu valios heteronomija yra visų netikrų moralės principų šaltinis. Be visa ko kito, tai reikia suprasti taip, jog morališkai prasmingas yra tik toks žmogaus poelgis, kurį žmogus pasirenka laisvai, t. y. dėl paties poelgio savaiminio prasmingumo, o ne kaip išorinių moralei tikslų įgyvendinimo priemonę.
Taigi moralė paliečia pačią žmogaus asmenybiškumo šerdį, yra giliausias žmogaus individualumo apsireiškimas. Kita vertus, šiame giliausio individualumo taške jau yra prasminga kalbėti ne tik apie tiesioginį loginį ryšį, pažymint, kad nėra kaltės be atsakomybės, bet ir apie atvirkštinę priklausomybę, kai žmogus gali (ar net privalo) pasijusti asmeniškai kaltas dėl kolektyvinės atsakomybės trūkumo, t. y. laisvės kultūros skurdumo. Pavyzdžiui, dėl to, kad šiandien Lietuvoje cenzūra didina apsukas, esame kaltas kiekvienas iš mūsų, užsileidę tokią bjaurastį ant savęs. Pagrindinio moralės dėsnio, vadinamo kategoriniu imperatyvu apibrėžtis I.Kanto filosofijoje įpareigoja kiekvieną žmogų perpumpuoti per save visos žmonijos vaizdinį.
Karolis Jovaišas, kitas delfi.lt autorius, straipsnyje Atsakomybė – tik individuali? Bravo, pone Girniau! be gailesčio kritikuoja K. Girnių dėl jo požiūrio, kad atsakomybė gali būti tik individuali, pademonstruodamas neeilinį sarkazmo virtuoziškumą per posūkius. Tačiau paties K. Jovaišo pateiktas siūlymas – kaip reikėtų suprasti Rusijos kolektyvinę atsakomybę, – yra nelabai vykęs.
K. Jovaišas sako, kad viskas staigiai stoja į savo vietas, jeigu pradedame skirti moralinę ir teisinę atsakomybę, esą kolektyvinės atsakomybės teisine to žodžio prasme čia taip paprastai negalėsime primesti, tačiau Rusija ir rusai už karo nusikaltimus in corpore neša moralinę atsakomybę.
K.Jovaišas neabejotinai yra įgudęs teisininkas, tačiau jo supratimas apie moralės reiškinį yra daug menkesnis, nes autorius neįvertina, jog moralėje pirmapradis yra individualumo faktorius, o pasirinkimo įasmeninimas yra nepalyginamai svarbesnis dalykas už kolektyvinę valią ir paplitusius papročius.
Taigi apie kokią kolektyvinę Rusijos ir rusų tautos atsakomybę galima būtų diskutuoti, neperžengiant teorinės refleksijos korektiškumo ribų. Žinoma, teisingiausia čia būtų kalbėti apie politinę režimo ir rusų tautos atsakomybę su išplaukiančiomis iš tokio pobūdžio kolektyvinės atsakomybės geopolitinėmis, ekonominėmis, istorinėmis, karinėmis, teisinėmis, moralinėmis ir kitomis pasekmėmis.
Tas pats V.Laucius ne kartą yra tvirtinęs, jog negalima atskirti politikos ir moralės. Kas be ko, tai yra teisingas požiūris, tačiau, kaip atrodo, dar teisingiau čia būtų laikytis dvigubos neatskyrimo/atskyrimo taisyklės: politikos išties negalima atskirti nuo moralės, nes priešingu atveju gautųsi nešvankus makiavelizmas, tačiau nepraleiskime nė menkiausios progos atskirti moralę nuo politikos, nes priešingu atveju privalėtume pritarti V.Uljanovui Leninui, kuris sakė, kad dora visų pirma yra tai, kas tarnauja darbininkų klasės išsilaisvinimui.
Sovietmety mokykloje man irgi kalė į galvą, kad nebūna tautų nusikaltėlių. Yra tik nusikaltėliai vadai. Panašiai kaip ir ponas Girnius dabar sako. Bet, kai dabar tapo prieinama beveik visa informacija ir norintys ją sužino, kitas ponas Čiuldė tų „nekaltų” tautų kaltę mėgina „uždažyti” savo agrakadabrišku čiulbesiu. Išeina, kad Hitlerį ir jo klika, pakelta ranka į priekį, sveikino milijonai nekaltų vokiečių avinų. Šie nekalti žmogai tręšė savo laukus krematoriumų produkcija. Kitoje gi fronto pusėje nekalti rusų kareiviai, eidami į vakarus, žagino, kurios tik po ranka pakliūdavo, vokietes, o patys nekalčiausi dar ir prikaldavo, žudė civilius gyventojus. Gal todėl vokiečiai taip nori draugauti su rusais. Mat gal jiems pasireiškia Stokholmo sindromas, o gal mano, kad su rusais turi galimą kraujo ryšį. Rusų baby, pastojusios nuo nekaltų, grįžusių iš fronto kareivių, narožali milijonus dar nekaltesnių, kurie, sekdami savo senelių, tėvų pėdomis, kur tik atsistodavo ruso kareivio batas, darė tą patį, dabar daro Ukrainoje. Sutinku, kad tarp rusų yra ir moralių žmonių, tačiau, manau, kad procentaliai jų yra tiek mažai, kad jie jokios įtakos neturi. Todėl jie jokiu būdu nenubalins (nesumažins) rusų tautos nusikaltimų kupros.