Edvardas Čiuldė. Kremlius: nuo gerontokratijos prie lavono reanimacijos pakvaišimo

Kaip atrodo, pasitraukusi nuo persekiojimų iš Rusijos grupės „Pussy Riot“ narė Maria Aliochina labai tiksliai ir drauge pavydėtinai lakoniškai nusako užstojusių pasaulyje klaikiųjų laikų esmę ir priežastinį pagrindą, pažymėdama, kad Putinas siekia prikelti Sovietų Sąjungos lavoną.

Be jokios abejonės, čia akcentas dedamas žodžiui „lavonas“, visiems suprantant, kad užduotis prikelti lavoną yra susijusi su nepalyginamai didesne rizika nei, tarkime, užmanymai prikelti ir pakelti į naują lygį žemės ūkį, tautos gerovę ar pačiam pasikelti į imperatoriškos valdžios viršūnes.

Užduotis prikelti lavoną gali prižadinti kažkieno nesveikas demoniškas svajones, todėl tikriausiai neatsitiktinai dabar jau kasdien susiduriame su prasimušusiais į tikrovę kruvinais kliedesiais, su kraupiomis, primenančiomis siurrealistinius sapnų košmarus, žudymų ir naikinimų inscenizacijomis, su pomirtinio gyvenimo, kitaip nepasakysi, vaizdiniais. Labiausiai sunku patikėti, kad tai prasidėjo ir tęsiasi tarp gyvųjų.

Tačiau pradėkime iš toli – ar Sovietų Sąjunga bent užgimimo stadijoje buvo gyvas ar iškart nebegyvas, užtroškęs dar įsčiose kūdikis?

Pats save tramdau, kad neperskubėčiau su atsakymu, įvertinus tą aplinkybę, kad žmonija visados puoselėjo didesnio socialinio teisingumo ir nežmogiško gobšumo pažabojimo planus. Tačiau, žiūrint panoramiškai, labiau tiksli atrodo esanti atsakymo versija, kad Sovietų Sąjunga nuo pat pradžių buvo vidujai miręs darinys, o visa Sovietų Sąjungos istorija yra lavono užauginimo ir subrandinimo istorija.

Taigi ir užduotis „prikelti lavoną“ mūsų aptariame kontekste tikriausiai turėtų būti suprantama ne tiek kaip puoselėjama iliuzija suteikti naują alsavimą tam, kas natūraliai išsikvėpė ir užvertė kanopas, bet greičiau kaip pavojingas užmanymas į gyvenimo ratą susigrąžinti padidinto intensyvumo lavonėjimo generalizacijos procesus, gyvybės principą apverstam pasaulyje pajungiant lavono teisių atstatymo principui.

Kaip čia dabar neprisiminsi, kad Sovietų Sąjungos simbolių simboliu yra išstatytas Kremliaus mauzoliejuje nepalaidoto Lenino kūnas, dėl savo ypatingo statuso tampantis lavonų lavonu.

Kaip žinome, Lenino lavonas lieka nepalaidomas (mechaniška formuluotė, vis tik deranti šiuo atveju) net ir iširus Sovietų Sąjungai, todėl mano vaizduotė kartais piešia kraupų vaizdelį, kad V.Putinas yra būtent iš perbrendusio Lenino lavono išsiritęs kirminas, jeigu norite, nuodingas drugelis, besimaitinantis lavono syvais. Tačiau neduodu jokios garantijos, kad, palaidojus Leniną, Putino režimas iškart nusibaigtų. Kai kurie užstrigę lavonai užsibūna nepateisinamai ilgai, tačiau tai neteikia preteksto pasiduoti rezignacijai, netikėti gyvybės principo galutine pergale.

Putino kariauna šiandien neretai yra pavadinama orkais. Įsivaizduoju, kad tai yra tikslus ir drauge žadinantis vaizduotę pavadinimas. Tačiau leiskite man, neskaičiusiam „Žiedų valdovas“ tomų ir nežiūrėjusiam ekranizacijos serijų, susigrąžinti senąjį, be ne mažiau tinkamą aptariamu atveju „zombių“ pavadinimą.

Zombis – tai kūnas be sienos, lavonas, kuris gali pradėti veikti savarankiškai, t. y. be kūną palikusios psichėjos, drauge su kinetinės energijos pertekliumi, atsirandančiu prasidėjus tokio kūno irimo procesams.

Paskutiniųjų stadijų Sovietų Sąjunga bandė apsiskelbti brandžiojo socializmo tvirtove, tikriausiai todėl, kad buvo valdoma, švelniai tariant, labai jau brandaus amžiaus veikėjų, neretai – iškriošusių senių. Todėl šis režimas būdavo pavadinamas gerontokratija, t. y senių valdžia.

Ar Putinas atstovauja tai naujai, pomirtinei Sovietų sąjungos intensyvumo stadijai, kai pasitraukus iš gyvenimo garbaus amžiaus valdytojams, valdymo pozicijos atitenka mirusiesiems, t. y. lavonams? Kita vertus, ar tokį valdymo tipą būtų galima pradėti vadinti lavonokratija?

Tiesa sakant, tai labai barbariškas terminas, susidedantis iš dviejų – senovės graikų ir lietuvių – kalbų žodžių? Gal labiau techniškai tvarkingas aptariamu atveju būtų somakratijos pavadinimas, a?

Kita vertus, senovės Graikijos kultūros tyrinėtojai dar vis ginčijasi ar žodį „sōma“ derėtų suprasti tik kaip nuorodą į kūniškąją žmogaus išnarą be jokių psichėjos ir gyvybės likučių, ar šis žodis užmena mįslę dar ir apie kažkokį bežadį, bet drauge savotiškai gyvą kūną, pasižyminti kinetine energija.

Kaip prisimename, Arvydas Šliogeris sakydavo, kad lavonai būna dviejų rūšių, t. y. a) gyvieji lavonai ir b) negyvieji lavonai.