Šįsyk ne atpasakosiu kaip paprastai su sunkiai suvaldoma lengvo šaržavimo intencija, o tiesiog imsiu ir pacituosiu VU rektoriaus Rimvydo Petrausko įžanginio pranešimo vadinamojoje Valstybės pažangos taryboje, aptariant „Lietuva 2050“ pažangos strategines gaires, vieną sakinį, neabejotinai svarbiausią šio pranešimo programinį teiginį: „Vietoj savo tapatybės sauga liguistai susirūpinusios tautos turime tapti savimi pasitikinčia bendrija, kuri siekia duoti pasauliui, nes tik taip galime tikėtis, kad būsime įdomūs ir reikalingi, neeikvodami energijos ir resursų neišvengiamos kaitos sulaikymui, identiteto konservavimui ir panašiems į tuščią nostalgiją orientuotiems procesams“.
Ko ne „auksinė mintis“, ar ne?
O dabar paklauskime – ko siekia rusų okupantai Ukrainoje?
Į šį klausimą beveik visi choru atsakome, kad agresorės Rusijos tikslas yra sunaikinti ukrainiečių tautą ir valstybę, o ukrainiečiai didvyriškai kovoja, gindami savo tautinę tapatybę ir nepriklausomybę. Todėl Rusijos kariauna, užpuolusi kaimyninę ir kažkada broliška laikytą šalį, yra vadinama nusikalstama orda, orkų armija, skeltanagių antplūdžiu ir pan.
Ar turime teisę kažkaip panašiai pavadinti, priskirti tokių veikėjų grafai ir minėto pranešimo autorių, kuris mums bando įpiršti mintį, kad savo tautinės tapatybės privalome atsisakyti savanoriškai didesnės pažangos labui?
Kaip atrodo bent man, šis atveji yra dar liūdnesnis, primenantis žinomo fantasto apsakymo siužetą apie išvestą naują medžiojamų žvėrių rūšį, kurios atstovai patys save pasiskerdžia, nusivelka kailį, išsikepa ant iešmo ir pasitiekia patiekalų pavidale į vaišių stalą.
Kita vertus, gal toks sugretinimas su orkomis vis tik yra dramatiškai nekorektiškas dėl antruoju atveju atsirandančio Europos Sąjungos faktoriaus, kai tarsi iškyla galimybė (kažkam pasivaidena), jog tautinę tapatybę privalome paaukoti dėl aukštesnio tikslo nei tauta? Be to, skaitytojas gali pasakyti, kad straipsnelio autorius čia plėšosi be reikalo, naiviai nustebęs, tarsi būtų tik dabar praregėję, netyčia iškritęs iš medžio, kai tokios mintys apie tautą kaip istorinę praeitį jau yra išsakomos ne pirmą kartą.
Interviu pokalbyje su Edvinu Juciu tinklalaidėje „Neredaguota“ Vytautas Radžvilas užsimena ir apie tai, kad kai kurie aukšti ES pareigūnai jau yra deklaravę savo nuomonę, kad tauta kaip tokia yra istorinė atgyvena. Pats tokio eurobiurokratų bezdėjimo į vandenį savo ausimis nesu girdėjęs, tačiau neturiu nė mažiausios galimybės suabejoti profesoriaus liudijimu jau vien dėl to, jog, jeigu norite, profesorius V.Radžvilas, ilgą laiką vadovavęs TSPMI Europos studijų katedrai ir išplėtojęs šiame VU institute legendinį Europos idėjos istorijos kursą, kaip niekas kitas Lietuvoje detaliai yra pasiaiškinęs čia aptariamo klausimo peripetijas.
Kaip atrodo, V. Radžvilas savo paskaitose kritiškai inventorizavo (I.Kanto filosofijos suteikta žodžiui „kritika“ reikšme“) taip pat ir ES idėją, o jo politinis nuskalpavimas dėl analitiškai pelnytų išvadų yra bjauri dėmė nepriklausomos Lietuvos mentaliteto istorijoje ir galimai lūžio taškas pačios ES idėjos įgyvendinime, kai procesai lauktai ar nelauktai pasisuka regreso linkme.
Tačiau, nežinodamas visų aplinkybių, aš vis tik darau prielaida arba, tiksliau sakant, spėju, kad vargu ar kontraversišką nuomonę apie tautą žinomi ES veikėjai paskelbė iš aukščiausių tribūnų, greičiausiai tokią mintį jie išstenėjo kažkur nuošalėje, jeigu ne visiškai užkulisiuose, tai vis tik labai riboto rato formatuose. Kaip atrodo, net jeigu jie būtų šventai ištikėję tautos kaip progreso stabdžio pseudoidėja, jie neišdrįstų pilna burna apie tai prabilti apšviesti rampų, taip drastiškai nerizikuotų.
Tačiau štai atsiranda tokie paslaugūs kaip R.Petrauskas jų minčių su pertekliumi nuo savęs įgarsintojai, panašiai kaip anksčiau uolūs komjaunuoliai iš įsibėgėjimo išgarsindavo komunistų idėjas, kurių pastarieji tarsi ir nedrįsdavo išsakyti dėl savo aukštesnio nei komunistinis jaunimas statuso, panašiai kaip Žirinovskis įgarsindavo Putino vidinį kalbėjimąsi su savimi, kol pastarasis viešumoje dar buvo įpratęs dėvėti palaikes žmogaus su kuriuo vis tik galima būtų susikalbėti kaukes.
Kaip atrodo bent man, vadinamais pažangizmas Lietuvoje įgyja tokį neįtikėtina groteskiškus pavidalus būtent dėl mūsų nesugebėjimo laikui bėgant apsivalyti nuo kumetyno kompleksų. Dar daugiau, – vadinamasis pažangizmas Lietuvoje yra ideologinis kumetynas, lemiantis gyvulinės konjunktūros suvešėjimą.
Ypač verta atkreipti dėmesį į tą R.Petrausko cituoto sakinio pasažą, kur jis užsimena, kad tautą turi pakeisti bendrija, kuri siekia duoti pasauliui (sic).
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad čia yra išsakomos iš tiesų nieko nesakančios abstrakcijos apie bendriją ir pasaulį, tačiau pasigilinus galima išgirsti ir konkretesnio turinio priegaidę apie tai, kad Lietuva privalo tapti trąša kitų tautų arba, tarkime, vienos kurios nors Tautos klestėjimui. Tokia neva būtų anosios didžioji užduotis…
Pabandykite įsivaizduoti – kurioje dar kitoje tautoje, išskyrus R.Petrausko teikiamą liūdną precedentą Lietuvoje, būtų galima išgirsti mintį, kad titulinės tautos ir apskritai šalies misija yra būti naudinga pasauliui, net nekalbant apie diametraliai priešingą sionizmo pavyzdį, kai labai aiškiai yra išsakomas raginimas viso pasaulio žydams puoselėti tautinę tapatybę iki amžių pabaigos ir visur, kur jie bebūtų, dirbti savo istorinės tėvynės labui?
To paties V.Petrausko reikšmingas sudalyvavimas nešvankioje Genocido centro užpuolimo istorijoje vis tik gana aiškiai parodo ir tai, kad jis entuziastingai pritaria žydų tautinės tapatybės puoselėjimo uždavinio sureikšminimui, taigi išrinktajai tautai mažiausiai pripažįsta tą teisę, kurios nė iš tolo nepripažįsta lietuviams. Kai aš matau tokius paradoksalius dalykus, retkarčiais, silpnumo akimirkomis, pasiduodu sąmokslo teorijų vilionėms, nevalingai pagalvodamas, jog galbūt Lietuva kažkieno jau yra traktuojama kaip atsarginis Izraelis, ypač žinant faktą, kad didžiąją Lietuvos žiniasklaidą į savo rankas iš esmės jau yra perėmęs vadinamasis užsienio kapitalas.
Kartą net parašiau straipsnelį, įvardydama jį be jokio kamufliažo pavadinimu „Lietuva yra dabartinio Izraelio inkubatorius“, kur buvo forsuojama truputėlį pritemta idėja, kad izraelitams kaista padai tiesiogine to žodžio prasme dėl klimato pakitimų, todėl jie galimai numato naujas katapultavimosi teritorijas, kai savo ruožtu prasidėjusi kova prieš lietuvių tautinę savimonę galimai yra savotiškas indikatorius, jog toks ilgą laiką klajokliais buvusios tautos pasirinkimas dabar atitenka kaip savotiška garbė Lietuvai.
Kadangi esu jautrios sielos individas (štai taip!), kitą dieną man buvo truputėlį nejauku dėl galimo spalvų sutirštinimo, skelbiant tokias dar nepatikrintas pagal visus verifikavimo principus, iš esmės siurrealistines hipotezes. Tačiau mano gyvenimo prakeikimas ir yra tai, kad, kaip parodo po to sekantys įvykiai, iš viso to ką esu parašęs, gyvenime pasitvirtina ne gražūs ir optimistiniai posmai, kaip to norėtųsi, o labiausiai liguistos, neretai provokatyviai išsakytos, taip pat ir siurrealistinės idėjos. Patikėkite, tai yra labai baisus prakeikimas.
Ta proga pastebėsiu, kad Sokratas tapo pasaulinės reikšmės, kaip niekas kitas nusipelnęs visos žmonijos labui figūra tikrai ne todėl, kad stengėsi dėl abstrakčios žmonijos, žiūrėdamas tūkstantmečius į priekį, bet būtent dėl to, kad sprendė savo laikmečio iškeltas problemas, užvis labiausiai pergyvendamas dėl gimtųjų Atėnų.
Praeitą kartą V.Petrauską pavadinau istoriku, atkeliavusiu iš Orwello 1984 metų, panašiai kaip šio rašytojo piešiamos antiutopijos vingiuose žiauriausio melo institucija veikia pasivadinusi Tiesos ministerija. Kaip atrodo bent man, R. Petrauskas pamintijimai išties yra toks žiaurus istorinės refleksijos atvejis, kai visa Lietuvos istorija su kovomis už lietuvybę, valstybės nepriklausomybės atstatymu, tarpukario kultūros laimėjimais, su partizanų kruvinomis aukomis ir disidentų atsidavimu nepriklausomybės idėjai galiausiai suvedama į nulinį istorijos tašką, niveliuojantį visas įdėtas pastangas. Jeigu patikėtume R. Petrausku, Lietuvos istorija yra paklūstantis geležinei logikai involiucijos procesas, ne kitaip.
Žinoma, į pabaigą klausimą galima pasukti dar it ir taip – ar protinga būtų prieštarauti ES didžiūnams mūsų pavojingais laikais, net jeigu ne vienas iš jų būtų tik apgailėtinas mulkis ar nusmukusi asmenybė?
Tačiau, prisiminkime, kad mūsų tautai vargstant net ir nepalyginamai sunkesniais, žiaurios okupacijos laikais, neretai Lietuvoje imperinės valdžios primetamos nesąmonės buvo daromos tik dėl akių, su apsimestiniu uolumu, galiausiai šiam fenomenui įgijus „sėjam kukurūzus“ pavadinimą. Neabejotinai dar didesnė bėda, jau niekaip nebeatitaisoma nelaimė mus ištiktų, jeigu tautiečiai patikėtų tokių kaip R.Petrauskas peršamomis idėjomis, kad tauta yra istorinė atgyvena, trukdanti pažangai. Tokiu atveju jau tikriausiai 2050 metais gyventume Lietuvos pavadinimą užmišusiojes Kukurūzijos šalyje, kur pagal Stiveno Kingo siaubo novelės „Kukurūzų vaikai“ siužetą viskam vadovauja anoniminė pamėklė.
Kelios mitys. Išlaikyti atskiras gyvulių rūšims dedamos didelės pastangos. kodėl? Dėl panašių priežasčių dabokime ir tautas ir valstybes. Lietuvai didžiausią žąlą padarė ir tebedaro 4 kartus žemesnis MMA nei vakarų ES malyse . Valdžios ir Seimo rankose pagreitintas kėlimas.