Edvardas Čiuldė. Kuo skiriasi tikras ir išgalvotas Trumpas?

Jeigu nebūtų tokio Trampo, jį, be jokios abejonės, reikėtų išgalvoti.

Kas be ko, mūsų išsigalvotas Trampas būtų apdirbtas, labiau nušlifuotas brangakmenis, nebūtinai „ryžos“ plaukų spalvos, ir neabejotinai daug ryžtingiau paremtų Ukrainos išsivadavimo karą prieš Kremliaus skeltanagius.

Tačiau ir mano išsigalvotas Trampas pradėtų savo naująją kadenciją taip pat nuo vykdomojo nutarimo paskelbimo, kad JAV administracija laikosi požiūrio, jog yra tik dvi lytys, vaikų kastracija yra kriminalinis nusikaltimas, o JAV didžiosios sąjungininkės ES perturbacijose į paviršių prasimuša, vis labiau pastebimi tampa demokratijos erozijos ir žmogaus teisių klastojimo pėdsakai, taigi nuo to, ką mes vadiname sveiko proto revoliucijos išdidumu.

Ne tik mano išsigalvotas, bet ir tikrasis Trampas tikriausiai yra herojus, kuris labiausiai atitinka mano jau anksčiau aptarto dvigubo karo teoriją, pagal kurią, galutinė pergalė bus pasiekta tik tada, kai bus nukapotos ne tik Putino, bet ir leftizmo apskritai galvos (galima ir atvirkštinė tvarka: pirmiau leftizmo amputacija, o po to Putino pribaigimas), t. y., kai į papėdę bus nuritintos visos andai styrojusios hidros galvos ir ataugos.

Visgi, pastaruoju metu jaučiu kažką panašaus į sąžinės graužęsi, kai iš inercijos vartoju „leftizmo“ terminą, kaip atrodo, nepakankamai adekvatų dalyko esmės įvardijimui.

„Kairė“ čia niekuo dėta, ar ne? Kita vertus, kaip atrodo bent man, nuorodos į Marksą kaip „leftizmu“ pavadinto nesąmonių telkinio pirmtaką yra ne visiškai tikslios arba net truputėlį klaidinančios, nes šiandien leftizmo terminu prisidengiantis reiškinys yra nepalyginamai didesnė bjaurastis toli gražu ne estetine, bet būtent moraline ar net metafizine to žodžio reikšme.

Kaip atrodo, Marsas savaime neturėjo metafizinio potencialo nei kažką pradėti nei kažką užbaigti.

Savo ruožtu čia dabar kalbame apie tą leftizmo terminu pridengiamą kraupų sąmonės pakrikimą ir apsigimimą, kuris Vakarų civilizacijos istorijoje buvo paneigtas pirmiausiai Sokrato ir Platono pastangomis, dar radikalius po to užginčytas krikščionybėje, o šiandien vadinamojo leftizmo yra prikeliamas dienos šviesoje ir pavadinamas pažangos vardu.

Jūs drąsiai galite galvoti, ką norite, o man, prisipažinsiu, nebūtų gaila tokiu „leftizmu“ apsikrėtusio pasaulio, net jeigu jį paskandintų naujas tvanas ar kažkur pradangintų užstojusi branduolinė žiema.

Kita vertus, kad ir ką paskubomis būtume linkę pagalvoti apie Trampą, neužmirškime, jog jis savo rankose laiko aukštai iškeltą nacionalizmo vėliavą.

Šiandien savo interviu Trampą iki pažaliavimo kritikuoja toks Žalimas, nepraleisdamas progos pastebėti, kad „Vakarų pagrindas yra teisės viršenybė, demokratija ir žmogaus teisės“ kaip kažką tokio, kas neva turėtų kvestionuoti Trampo teisę būti tuo, kuo jis yra.

Atidesnis skaitytojas jau turėjo ne vieną progą pastebėti, kad Žalimas yra mėgstamiausias šių eilučių autoriaus personažas.

Iš tiesų, kai prieina Kindziulis ir kažką pasako, belieka tylėti, nes Kindziulio lūpomis ištariamas galutinis žodis.

Kai savo ruožtu prieina Žalimas ir kažką pasako, belieka tik liūdnai šypsotis, nes niekur kitur žodžiai apie teisės viršenybę, demokratiją ir žmogaus teises nenuskamba taip ironiškai, kaip išsprūdę iš anojo lūpų.

Jūs turite teisę galvoti, ką norite, tačiau štai aš netikiu, kad pats Žalimas tiki savo žodžiais, nuskambančiais Europos sąjungoje naujai įsiteisinančioje tikrovėje tuo momentu, kai teismai vis dažniau tampa politinio susidorojimo priemone, institucinė ES sąranga vis labiau prasikiša savo antidemokratiniu pobūdžiu, o žmogaus teisės suvedamos į perversijos apsaugą ir pašlovinimą, tokiu kraštutinio sukarikatūrinimo būdu iš esmės užginčijant vakarietišką žmogaus teisių doktriną.